Apie:
Rašytojas Rimantas Vanagas – plačiai žinomas lietuvių literatūros ir kultūros veikėjas. Nuo 1983 m.– Lietuvos Rašytojų sąjungos narys. Šiuo metu gyvendamas Anykščiuose aktyviai dalyvauja kultūriniame rajono gyvenime, visuomeninėje veikloje. Nuo 2002 metų jis rašo ir leidžia savo paties sumanytą, analogo šalyje neturinčią dokumentinės prozos knygų seriją – literatūrinę gimtojo krašto žmonių likimų ir dramatiškų įvykių rekonstrukciją „Sieliai“. Iki 2011 m. metų kūrėjas išleido penkias šios serijos knygas. Už knygą „Peslių akademija“ rašytojui R. Vanagui paskirta 2011 m. Anykščių rajono savivaldybės Antano Baranausko premija.
Svarbiausieji gyvenimo ir veiklos faktai
Rašytojas R. Vanagas gimė 1948 m. spalio 10 d. Peslių kaime, netoli Anykščių. 1955-1966 m. mokėsi Anykščių Jono Biliūno vidurinėje mokykloje. 1966-1971 m. studijavo Vilniaus universitete, įgijo filologo išsilavinimą, lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojo specialybę.1970-1976 m. R. Vanagas buvo „Jaunimo gretų“ žurnalo redakcijos skyriaus vyr. redaktorius, 1976-1981 m. – „Moksleivio“ žurnalo vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, 1981-1988 m. – šio žurnalo vyriausiasis redaktorius.
Pakalbintas Lietuvos rašytojų sąjungos leidžiamo „Metų“ žurnalo vyriausiojo redaktoriaus Danieliaus Mušinsko, R. Vanagas tuos metus prisimena kaip vieną gražiausių savo gyvenimo laikotarpių: „Dvylika metų „Moksleivio“ redakcijoje – šviesiausias mano gyvenimo laikotarpis. Koks buvo „Moksleivis“, gal kada nors parašys spaudos tyrinėtojai. Vis dėlto negaliu ištverti nepriminęs (ko žmogus nepadarai dėl teisybės!), jog mūsiškis žurnaliukas ankstesniojo redaktoriaus Algimanto Zurbos dėka tapo pirmuoju leidiniu, leidžiančiu diskutuoti, – tai buvo nauja, drąsu, pažangu! Prakalbom apie mokinį ne kaip apie mokytojo pavaldinį, o kaip apie asmenybę – Švietimo ministerijos akimis, tai buvo įžūlu! Šiaip ne taip nusikratėme švietimiečių apynasrio…
Gaudavom tūkstančius skaitytojų laiškų. Kasmet organizuodavom respublikinius jaunųjų literatų konkursus. Buvom bene vienintelė respublikinio leidinio redakcija, neturinti partinės organizacijos (dėl to kaimyninės redakcijos partorgas ėjo skųsti mūsų į CK). Gyvenom kaip viena šeima: drauge šventėm, drauge liūdėjom. Kai tuokėsi Onė, redakcijoj iškėlėm vestuves; kai skyrėsi su vyru, bandėm gelbėti nuo jo... kai mirė jos tėvelis, ne kas kitas, o redakcijos vyrai marškoje išnešė jį iš namų... Ta mūsų santarvė kai kam tapo įtartina, buvau kviestas į „baltuosius rūmus“ pasiaiškinti, kodėl iš visų redakcijų ateina skundų, o iš „Moksleivio“ – ne?!<...>“.
1989-1997 m. R. Vanagas buvo leidinių „Laikas ir įvykiai", „Vilniaus tribūna", „Lietuvos Jeruzalė", „Anykšta" darbuotojas. 1997-2004 m. gyvendamas Anykščiuose jis buvo laisvas kūrybinis darbuotojas. Sugrįžimą iš Lietuvos sostinės į gimtuosius Anykščius rašytojas vertina kaip likimo jam mestą iššūkį:
„Vilniuje trisdešimt metų vaikščiojau su tėvų namo raktu kišenėje, tačiau grįžti vis nesiryžau. Ir štai šeimos reikalai taip susijaukė, kad, nori nenori, teko „pasukti ienas“ namolio. Šiandien manau: kartais žmogui reikia, kad jį kas stumteltų…<...>.
Taigi: gyvenu ant to paties kranto, ant kurio ir gimiau. Kasdien vaikščioti gatve, kuria lakstei basas, žiūrėti į medžius, po kuriuos karstydavais, į vandenį, kuris vaikystėj buvo mieliausias, paslaptingiausias žaislas ir džiaugsmas, kalbėtis su žmonėmis, pažįstamais daugiau nei pusę amžiaus – ar tai menka, smulku? <...>
Ir su nepaprastu pasididžiavimu jis kalba apie miestą, kuriame gyvena: <...> Anykščiai – ne statinė ir ne požemis, kad be šviesos tūnotume! Atvirkščiai, čia viskas aiškiau nei didmiesty: partijyčių žaidimai, atsakomybės nebijančių lyderių, specialistų, jaunų, ambicingų pajėgų stygius, spaudos intrigėlės. Bet pilietinio uždarumo – jokio: anykštėnai draugauja su norvegais, čekais, latviais, važinėja vieni pas kitus. Mūsų vaikai, kaip vilniečių ar kauniečių, studijuoja ne tik Lietuvoje, bet ir Ispanijoje, Vokietijoje, Anglijoje, JAV, kitur. Gi mūsiškis muziejus – ne šiaip provincijos muziejėlis, o galingas kompleksas, aprėpiantis Klėtelę, Siauruką, Arklio muziejų, Koplyčią, Sakralinio meno centrą ir dar visą objektų puokštę, – nedaug trūksta, kad visas miestas taptų muziejum!<...>
2004-2007 m. R. Vanagas buvo Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus darbuotojas, nuo 2007 m. – Anykščių kultūros centro projektų vadovas, Pasaulio anykštėnų bendrijos atsakingasis sekretorius. R. Vanagas yra Pasaulio anykštėnų bendrijos valdybos (nuo 2004 m.) ir Anykščių kolegijos (nuo 2005 m.) narys. Jis taip pat Anykščių Jono Biliūno gimnazijos Garbės galerijos narys (nuo 2005 m.). Nuo 2008 m. R. Vanagas rūpinosi mėnraščio „Pasaulio anykštėnas“ leidyba, iki 2010 m. buvo jo redaktorius, pagrindinis autorius bei platintojas. 1972-1973 m R. Vanagas buvo Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijos pirmininkas, Lietuvos Taikos gynimo komiteto Jaunimo komisijos pirmininkas, nuo 1983 m. priimtas į Lietuvos raš ytojų sąjungą. Aktyviai reiškiasi spaudoje. R. Vanagas parašė per 200 apybraižų jaunimo auklėjimo temomis, interviu su žymiais žmonėmis. Taip pat išleido daug knygų: poezijos rinkinių, knygų vaikams, esė ir publicistikos rinkinių, apsakymų, novelių.
Rašytojo knygos ir kiti leidiniai
Pirmoji R. Vanago knyga „Autobiografijos pradžia“ pasirodė 1978 m. Knyga iš karto buvo pastebėta ir 1979 m. įvertinta Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus premija už geriausią metų debiutą.
1982 m. autorius išleido poezijos knygą rusų kalba „Motinos laiškas“ („Материнское писмo“), pelniusią sąjunginę M.Gorkio premiją. 1983 m. pasirodo eilėraščių knyga „Šita žemė", 1984 m. – kelionių apybraižų rinkinys „Kelių vardai". Po trejų metų pertraukos – 1987 m. – išėjo dar dvi knygos: apybraižos „Karas mūsų nepamiršo" (Žurnalistų sąjungos premija) ir apysakaitė vaikams „Penketas šauktukų", tapusi paauglių skaitomiausia metų knyga. 1992 m. išleista apsakymų knygelė „Senelės šalis: nepramanytos istorijos".
1993 m. R. Vanagas parašė ir išleido biografinę apybraižą apie garsųjį Lietuvos autolenktynininką Stasį Brundzą „Po ralio žvaigžde“. 1995 m. – esė apie anykštėnų lietuvių ir žydų santykius „Nenusigręžk nuo savęs: gyvieji tiltai". Tai pirmoji lietuvių autoriaus knyga skaudžia holokausto tema. 1996 m. tęsdamas biografinių apybraižų seriją, rašytojas parašė ir išleido knygą apie boksininką Vitalijų Karpačiauską „Gongo dūžiai“. Tais pačiais metais autorius pradžiugino mažuosius skaitytojus poema „Pasaka apie šapalą, sakalą ir mažytę mergaitę", išleido eilėraščių rinktinę „Triskart lietus“ ir dokumentinę apybraižų knygą apie lietuvius mokslininkus „Lazerių še&scaro n;ėly“. 1998 m. pasirodė apybraižų knyga „Ex Oriente lux: Lietuvos rerichiečiai“.
2002 m. rašytojas R. Vanagas pradėjo leisti dokumentinės prozos knygų seriją „Sieliai“. Pirmoji šios serijos biografinių apybraižų knyga – „Iš vieversių gyvenimo: mano mažieji didieji anykštėnai“. Už šią knygą autoriui įteiktos net dvi premijos: 2002 m. Teresės Mikeliūnaitės Anykščių kultūros premija ir 2003 m. Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungų skiriama Vaižganto premija. 2003 m. rašytojas išleido net tris knygas: eilėra ščių knygą vaikams „Gimtinė mano – iš Dangaus!: margalapės, miglaveidės anykštėnų pasakaitės", dokumentinę apysaką „Mylėti ir nemylėti“ ir eilėraščių knygą „Du skeletai greta“. Knyga „Gimtinė mano – iš Dangaus“ iliustruota šviesios atminties anykštėnų fotografo Kazimiero Strolios nuotraukomis ir tautodailininko Stanislovo Petraškos paveikslais (tapyba akmeniu).
Perskaitęs R. Vanago knygą „ Du skeletai greta“ kolega rašytojas, poetas Vygandas Račkaitis rajono laikraštyje „Anykšta“ 2003 m. gruodžio 6 d. straipsnyje „ Rašytojo Rimanto Vanago kūryba atveria dieviškąjį pradą“ rašė: „Visuose į rinkinį „Du skeletai greta“ tilpusiuose eilėraščiuose gausu spalvingų vaizdų, netikėtų metaforų, paralelizmų, daug būsenų, paženklintų vidine energija, sielos atbalsiu. Puikiai įvaldęs eilėdaros instrumentuotę ir tai įrodęs anksčiau rašytais eilėraščiais, šįkart poetas nelinkęs varžyti save rimais, jambais, chorėjais, dažnai įvaizdina mintį ir jausmą baltosiomis eilėmis arba verlibru.
Mokančiam pasverti žodį, žinančiam jo spalvą ir skambesį, jau aštuonioliktos knygos autoriui tokiai meninei išraiškai ir savęs atverčiai pakanka gyvenimiškos išminties ir literatūrinio darbo patirties.
<...> Tegu dar ilgai ilgai tęsiasi toji eilėmis rašoma poeto autobiografija, tegu vis pilnėja kūrybos aruodai.“
2004 m. rašytojas skaitytojus pradžiugino apsakymų ir novelių knyga „Atminties variantai“ ir antrąja „Sielių“ serijos knyga "Žmonės mylėjo žmones: mano mažieji didieji anykštėnai".
Vertindamas R. Vanago kūrinius prozininkas Petras Venclovas „Nemune“ išspausdintame straipsnyje „Su Anykščių ženklu“ įžvelgė didžiulį kūrėjo ryšį su gimtine ir jos žmonėmis:
„Beveik kiekviename ,,Atminties variantų“ apsakyme arba novelėje autorius prisimena gimtąsias vietas, vaikystę, motiną, kadaise ten sutiktus žmones. Paradoksalus dalykas: R. Vanagas yra apkeliavęs beveik visus žemynus, tačiau niekur negali gyventi, tik gimtinėje. Vieną šio paradokso motyvų rašytojas galbūt nurodo novelėje ,,Svetimšalis“: ,,Bet ką gi žmogus padarysi, jei vis skaudžiau jauti savo laiką – ir vis labiau dėl to nerimauji?“
Analizuodamas R. Vanago knygą „Žmonės mylėjo žmones“ P. Venclovas anykštėną rašytoją pavadino „baltuoju metraštininku“, kuris su meile ir didžiule atida pasakoja apie Anykščių praeitį ir šio krašto žmonių gyvenimų istorijas, myli savo kraštą ir negali nuo jo atsiriboti.
2005 m. pasirodė ir trečioji Sielių serijos dokumentinės prozos knyga „Malūnininkas ir mėnuo: faktai ir vaizdai, pasakojimai ir pasakos: mano mažieji didieji anykštėnai“. Tai knyga apie nepaprastus savamokslio malūnininko iš Anykščių Jono Karvelio ir jo žmonos, prieš Antrąjį pasaulinį karą Europoje garsios dainininkės Onos Zabielaitės-Karvelienės (Annos Zabello), jų giminių, kaimynų likimus. Knygoje gausu naujai surastų intriguojančių faktų iš A.Vienuolio-Žukausko, B. Buivydaitės, daugelio kitų prieškario anykštėnų kasdienybės. Taip pat tikriausiai niekam dar negirdėti pasakojimai apie Italijos karalienę Eleną Savojietę, įteikusią balsingai lietuvei brangią dovaną. Lietuvaitė, kuriai tėvynėje neatsirado vietos, buvo išjuokta ir arijas iš operų traukdavo tik likusi vi ena, Anykščių šilelyje... Šiandien gal tik praeities ir egzotikos mėgėjai, operos meno istorikai ją beprisimena ...
Tais pačiais – 2005 metais išleista ir nuotykių apysaka vaikams „Mergaitė ant žirgo“ bei linksmų pasakojimų rinkinys „Vyriški ir žvėriški nutikimai: medžiotojų poringės“.
2006 m. pasirodė dokumentinės prozos knyga „Pabėgėlė: Amerikos lietuvės gyvenimo romanas“, palydėtas iškalbingų prof. A. Tylos žodžių: „Rašytojas Rimantas Vanagas – kantrus ir patyręs savo kūrinių herojų bendrakeleivis. Jis sugeba paversti istorijos ir asmens gyvenimo sankirtos pažinimo duris.“
2007 m. – pasirodė smagus šiandienės tautosakos bei paties autoriaus prisiminimų rinkinys „Niurksi plūdė ir širdis: žvejų nutikimai“. Dienraščio „Lietuvos rytas“ žurnalistė Gailutė Kudirkienė 2007 m. gegužės 23 d. straipsnyje „Į humoristų luomą – su meškere“ apie R. Vanago kūrybą rašė: „Ilgus metus vyras rašė rimtas knygas bei straipsnius. Kai lentynoje išsirikiavo keliolika solidžių leidinių, R.Vanagas akis nukreipė į šiuo metu beveik nebepuoselėjamus lietuviško humoro dirvonus.
„Lietuviško humoro situacija yra tragiška. Dažniausiai visa, kas pateikiama kaip humoras, tėra nešvankios blevyzgos. <...>Lėkšti ir vulgarūs televizijos humoro laidų personažai taip įsipyko R.Vanagui, kad jis panūdo įrodyti, jog juokauti galima gerokai subtiliau.
<...>R.Vanagas rašytojo plunksną nutaikė į medžiotojus ir žvejus, nes šie, jo manymu, yra smagūs pokštautojai, šmaikščius, sodria kalba paporintus jų pasakojimus galima laikyti šiandienine tautosaka.
Anykštėnas įgyvendino savo sumanymą – išleido dvi linksmas 300 puslapių knygas: „Vyriški bei žvėriški nutikimai“ ir „Niurksi plūdė ir širdis“. Paties rašytojo santykiai su medžiokle ne kažin kokie, jis negalėtų jokio gyvūno kulka užmušti, tačiau su žvejyba, kaip ir su humoru, R.Vanagą sieja ypatingi saitai“.
Taigi, ir rimtai, ir juokaudamas profesionalus rašytojas geba rašyti apie viską.
2007 m. rašytojas išleido ketvirtąją dokumentinės prozos „Sielių „ serijos knygą „Žali žydų plaukai: faktai ir eilės, juokas ir ašaros“ ir linksmų nutikimų rinkinį „Siauruko nuotykiai“.
Pasirodžius knygai apie žydus dienraščio „Lietuvos rytas“ žurnalistas Tautvydas Kontrimavičius straipsnyje, kuris buvo skelbtas 2007 m. rugpjūčio 10 d. „Lietuvos ryte“ ir vieninteliame Rytų Europoje jidiš kalba leidžiamame laikraštyje „Lietuvos Jeruzalė“, rašė: „<...>Rašytojo maniera analizuodamas lietuvių ir žydų santykių istoriją, iliustruodamas ją tikromis istorijomis, literatūros ir folkloro pavyzdžiais, R. Vanagas aptiko iki šiol Lietuvos kultūroje ir istorijoje žiojinčią spragą: žydų tautos kultūrinis palikimas tarsi išmetamas iš Lietuvos konteksto.
Žydai šimtmečius puoselėjo Vilnių kaip vieną iš savo kultūros pasaulinių centrų, vadino jį antrąja Jeruzale. Tačiau lietuviai šio fakto nei pripažįsta, nei laiko jį svarbiu, laikydamiesi kategoriškos nuostatos, kad Vilnius – tik lietuvių miestas.
"Kol mes kartu, lietuviai ir žydai, nepradėsime analizuoti, ką žydai davė Lietuvai ir ką Lietuva suteikė pasaulinei žydų kultūrai, tol šių tautų santykiai liks su abipuse skola ir nuoskaudomis", – sakė R. Vanagas.
„Gyvaisiais tiltais“ jis vadina žmones, kurie mėgina suartinti skirtingas tautas. Rašytojui apmaudu, kai tokių „tiltų“ jis kur kas daugiau sutinka tarp žydų, nei tarp lietuvių.<...>
Knyga buvo labai palankiai įvertinta Vilniaus žydų bendruomenės surengtame jos pristatyme, o Kauno žydų bendruomenė pateikė autoriaus kandidatūrą metų tolerancijos žmogaus nominacijai. Pats rašytojas sakė knygai apie žydus atidavęs daug jėgų, medžiagą įvairiomis kalbomis rinko net septyniolika metų, triskart savo iniciatyva lankėsi Izraelyje.
„Į šitą knygą sudėjau visą savo protą ir širdį. Jei kam atrodys, kad ko nors čia trūksta, – vadinasi, aš daugiau ir neturiu“, – sakė rašytojas R. Vanagas, savo dokumentine proza atvėręs skaudžiausias tautų santykių temas.
2008 m. pasirodė publicistikos, publikuojamos kartu su rašytojo Antano Vienuolio 1937 m. tekstais, knyga „Laiškai iš Paryžiaus". Literatūros kritikas Alfredas Guščius R.Vanago „naują sumanymą“ – knygą „Laiškai iš Paryžiaus“ vertino itin palankiai:
„Retkarčiais labai pravartu iš knygų lentynos išsitraukti kokį nors... klasiką ir paskaityti jo laiškus, prisiminimus, dokumentus, pastabas. Tuomet jauti, kaip pats praturtėji, prapleti akiratį, geriau pažįsti „revizijai“ išsirinktąjį žodžio meistrą, o svarbiausia – įsitikini, kad istorinis laikas yra panašus į vandeningą upę, į kurią brenda, maudosi, gaivinasi vis naujos ir naujos žmonių kartos...“
2009 m. rašytojas išleido dokumentinės prozos knygą „Uždegti spindulį: likimai ir paralelės". Nors pasakojama lyg ir apie konkretų mokslininką bei lazerių mokslo Lietuvoje peripetijas, autorius sugeba šią temą sugretinti su į Vakarus emigravusio mokslininko dėdės likimu. Rezultatas – intriguojančios, meniškos, autentiška istorine medžiaga paremtos dviejų gyvenimų pamokos.
2010 m. R.Vanagas kartu su fotomenininku Jonu Danausku ir Sigučiu Obelevičium išleido gausiai iliustruotą leidinį apie augalus „Broli žaliašaki...“.
2011 m. Anykščių miesto šventės metu rašytojas skaitytojams pristatė naują „Sielių“ serijos
knygą „Peslių akademija“. Knygoje autorius literatūriniam gyvenimui prikėlė savo gimtąjį, jau išnykusį Peslių kaimą.
Muziejininkas ir žurnalistas Tautvydas Kontrimavičius apie R. Vanago knygą štai ką rašo: „Dokumentinės publicistikos „sielius“, kaskart įvertinamus literatūros premijomis, laiko srove vieną po kito iš Anykščių plukdantis rašytojas 62 metų Rimantas Vanagas šįkart paleido pasroviui „Peslių akademiją“. Tai – penktoji jo sumanyto ir per dešimtmetį įpusėto ciklo knyga.
Šįkart autorius kruopščiai dėlioja savo gimtojo kaimo, prigludusio prie Šventosios ties garsiuoju Anykščių šileliu, praeities mozaiką. Žinoma, jis ir vėl liko ištikimas nuo žurnalistinės praeities jį tebelydinčiai pasakojimo manierai. Gausias autentiškų tekstų citatas jis apvelka publicistiniu šiuolaikinės sampratos drabužiu, taip kurdamas realų, įtikinantį praeities vaizdą“.
Rašytojui R. Vanagui už knygą „Peslių akademija“ (įvertinant ir kitas keturias R. Vanago knygas, išleistas 2008-2010 m. ) Lietuvos rašytojų sąjungos 2011 m. rugsėjo 7 d. teikimu paskirta Anykščių rajono savivaldybės 2011 metų Antano Baranausko literatūrinė premija.
Džiugu skaityti spaudoje ir internete pagyrimo žodžius apie visų anykštėnų mėgiamo rašytojo R. Vanago – gyvojo Anykščių klasiko – kūrybą, kurią gerai vertina ne tik kritikai, bet ir skaitytojai. Rašytojo knygos neužsiguli Anykščių rajono savivaldybės L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos bei jos padalinių fonduose. Jo knygose yra apie ką paskaityti...
Vertėjas, knygų sudarytojas, dainų tekstų autorius
Rašytojas R.Vanagas pasidarbavo ir kaip vertėjas. Iš rusų kalbos į lietuvių kalbą jis išvertė keletą beletristikos knygų: 1990 m. – Genadij Praškevič "Vilkolakis" (fantastiniai apsakymai), 1992 m. – Venedikt Jerofejev „Maskva – Petuškai“ (apysaka), 1998 m. – Viktor Pelevin" Čiapajevas ir Pustota" (romanas, antras leidimas – 2007 m.).
Garsindamas gimtuosiuos Anykščius ir šio krašto žmones, R. Vanagas parašė tekstus Jono Junevičiaus fotoalbumui „Anykščių idilės“ (2004 m.), sudarė ir išleido anykštėnų fotomenininkų kūrinių bei šiandienos anykštėnų rašytojų miniatiūrų albumą „Puokštė Anykščiams“ (2007 m.), 2010 m. kartu su fotomenininku Jonu Danausku ir gamtotyrininku Sigučiu Obelevičium išleido gausiai iliustruotą leidinį apie augalus „Broli žaliašaki...“.
R. Vanagas taip pat parengė tekstą Jono Danausko albumui „Aš, Anykščių šilelis...“ (2006 m.).
Pagal jo eiles yra sukurta per 20 estrados dainų, kaip antai: kompozitoriaus Benjamino Gorbulskio „Jeigu meile tiki“, „Kauno valsas“, „Neringai“, Vytauto Paltanavičiaus „Kelias (Osvencimas)“ ir kt.
Rašytojo literatūrinės ir visuomeninės veiklos įvertinimas
Rašytojo R. Vanago literatūrinė ir visuomeninė veikla, prasidėjusi prieš keletą dešimtmečių, susilaukė Respublikos Vyriausybės, literatūros mylėtojų, kritikų, skaitytojų ir anykštėnų, taip pat visuomeninių organizacijų bei visos Lietuvos visuomenės dėmesio bei įvertinimo. Šiandien jis yra daugelio literatūrinių premijų ir konkursų laureatas.
1979 m. pirmoji R. Vanago poezijos knyga „Autobiografijos pradžia“ įvertinta už geriausią metų debiutą Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus premija.
1983 m. jo eilėraščių rinkinys rusų kalba „Materinskoje pismo“ („Motinos laiškas“) apdovanotas I sąjungine Maksimo Gorkio premija už geriausią debiutą rusų kalba.
1988 m. jis – Lietuvos Žurnalistų sąjungos kūrybinio konkurso laureatas.
2000 m. – Užsienio reikalų ministerijos kūrybinio konkurso „NATO-tai mes“ pirmosios vietos laimėtojas.
2001 m. – Lietuvos tautinio Olimpinio komiteto Kilnaus žaidimo laureatas.
2002 m. R. Vanagas apdovanotas Teresės Mikeliūnaitės Anykščių kultūros premija už dokumentinės prozos knygą „Iš vieversių gyvenimo“.
2003 m. rašytojas už knygą "Iš vieversių gyvenimo" įvertintas ir Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungų skiriama Vaižganto premija. Tais pačiais metais jam įteikta Lietuvos Respublikos Premjero Padėka už svarų indėlį į Lietuvos valstybės sukaktį.
2004 m. R. Vanagui skirta Radviliškio savivaldybės skiriamoji pirmoji Jono Marcinkevičiaus premija už dokumentinės prozos knygą "Žmonės mylėjo žmones".
2004 m. įteikta Utenos apskrities viršininko Padėka.
2008 m. įteikta Lietuvos Seimo Pirmininko Padėka.
2011 m. – Anykščių rajono savivaldybės Antano Baranausko literatūrinė premija už knygą „Peslių akademija“.
