Apie:
Literatūros tyrinėtojas, kritikas. Gimė Skuodo rajono Mosėdžio apylinkės Rukų kaime. Pradinę mokyklą baigė Rukuose, vėliau mokėsi Mosėdyje, kurios vidurinę baigė 1954 m. Kai jis mokėsi vidurinės mokyklos vyresnėse klasėse, į Mosėdį buvo atkeltas gabus lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Alfonsas Šileikis. Jis tuoj įkūrė mokykloje literatų būrelį, kurio nariais buvo Stasė Lygutaitė (Bucevičienė), Boneventūras Grigaitis, Domas Donėla, Alma Skruibytė (Granauskienė), Romualdas Granauskas, Algirdas Vaseris, Stasys Žilinskas, Ričardas Pakalniškis, Justinas Liebus, Ignas Raudonis ir kiti. Daugelis minėtų moksleivių rašė prozos kūrinėlius, kiti eilėraščius. Ričardas vadovavo kritikų sekcijai ir visada susirinkimuose pateikdavo kritinį pristatytų būreliui darbų vertinimą. Susirinkimuose vykdavo karštos diskusijos, o literatūros mokytojas A. Šileikis sėdėdavo klasės gale ir savo trigrašį įkišdavo tik tada, kai moksleiviai susidurdavo su „nebeįkandamomis problemomis“. Šiaip jau literatų būrelio pirmininkas B. Grigaitis susirinkimui vadovaudavo savarankiškai. Ričardo Pakalniško pilkose mąsliose akyse visada atsispindėdavo įtempta proto veikla. Kai žiūrėdavai į jį iš šono, atrodydavo, kad protu nesuvokta ir neišanalizuota mintis amžinai jam neduoda ramybės. Tas jo natūros mąslumas yra gana betarpiškai persidavęs jo paliktiems literatūriniams darbams. Šiaip ar taip, tenka pripažinti nepaprastą jo, kaip kritiko, darbštumą, nenutrūkstantį ir gana sunkų, tarsi literatūros kalnų šturmuotojo – alpinisto įtemptą gyvenimą, kurio vingiai anuometinėje cenzūrinėje terpėje buvo gana ryškūs ir sunkūs, ir, be jokios abejonės, apvainikuoti gražiais darbais, storomis ir turiningomis poezijai skirtomis monografijomis ir straipsniais. Gerai įsigilinus į jo darbus, į teikiamas reiškinių charakteristikas, poezijos vertinimo kriterijus, pajuntame neabejotiną ir ryškiai suderintą skambesį vėlesniojo nepriklausomo politinio mūsų atgimimo, kuris literatūroje ir ypač kritinėje, ankstyvųjų vyturių balsais jau reiškėsi kur kas anksčiau.
Mokyklos laikais labai dažnai Ričardas sėdėdavo prie knygos, atidžiai skaitydavo ją ir taip įsigilinęs ir susikaupęs, kad ne visada tepajusdavo (o gal nenorėdavo pajusti), kas įeidavo ar išeidavo iš jo bendrabutinio kambario. Kai skaitė amerikiečių rašytojo Džono Steinbeko knygą „Rūstybės kekės“, vis sustodavo ir besidžiaugdamas padejuodavo: „A, po galais, kas per knyga, kas do situacijos...“
Jis buvo neaukštas, masyvia galva, plataus veido, tamsaus gymio, bet gražus ir simpatiškas vyras. Mokyklos laikais turėjo įprotį vis laikyti rankoje šukas ir žaisti jomis, nepamirštant kartkartėmis brūkštelėti sau per ševeliūrą. Nebuvo ryškus mokyklos vakarų šokėjas, jei pašoks 2 — 3 šokius, tai jau ir gana. Be abejo, savo širdy saugojo švelnius jausmus kuriai nors mokyklos damai, bet nebuvo iš donžuanų padermės ir apie tai su niekuo nekalbėjo ir niekas to aiškiai nežinojo.
Mėgo žaisti šachmatais. Ne kartą su klasioku Valerijonu Einikiu, atėjus pavakariui, sėsdavo prie lentos ir sužaisdavo vieną ar dvi partijas. Jį laikė stipriausiu mokyklos šachmatininku ir ne kartą yra atstovavęs mokyklos šachmatininkus rajoninėse varžybose.
Anksti Ričardas pagarsėjo kaip literatūros kritikas, šiaip rašinėjantis straipsnius ir, dar tebebūdamas mokyklos suole, jau dalyvaudavo Klaipėdos srities literatų sąskrydžiuose.
Ričardas buvo be galo darbštus ir tas įprotis einant metams stiprėjo. Jei užsiimdavo rašyti kokį darbą, tai sunku būdavo atitraukti nuo jo. Net būtiniausiu reikalu niekur nenorėdavo važiuoti ir net papykdavo, jei kas to nenorėdavo suprasti ir versdavo jį elgtis kitaip. Matyt buvo įsitikinęs, kad dirba svarbius darbus ir kad dėl gyvenimo smulkmenų nėra ko jaudintis, mesti ar keisti savo iš anksto numatytų planų.
Baigiant vidurinę, savarankiškai pasiruošęs, ėjo perlaikinėti ankstesniais metais mažesniais pažymiais įvertintų mokomųjų dalykų. Sekėsi gerai, atnaujintos žinios buvo įvertinamos gerai arba labai gerai. Mat, buvo apgalvojęs mokytis aukštojoje, o norint į ją įstoti, baigimo atestate turėjo būti geresni pažymiai.
1954 m. įstojo į Vilniaus universitetą, studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą ir studijas sėkmingai baigė 1959.
1959 – 1961 m. mokytojavo Skuodo rajone. Po to tęsė mokslinį darbą – Maskvoje studijavo literatūrą. Apsigynė humanitarinių mokslų kandidatinę disertaciją, o vėliau 1987 m., jau dirbdamas Lietuvių kalbos ir literatūros institute ir daktarinę (habilituoto daktaro).
Jis dirbo produktyviai, išleido keletą knygų, bendradarbiavo sąjunginiuose ir respublikos žurnaluose, paskelbė daug straipsnių.
Dar anais, tarybinio laikotarpio metais, giliai paslėptas po estetinių sąvokų sanklodomis, žmogaus ir visuomenės estetinių sampratų lygmenyje, jis iki galo buvo perkandęs socialistinės visuomenės butaforiškumą, už kurio, dangstoma marksistiniais šūkiais ir nevykusia partine vaidyba, slėpėsi grubi ir kraujuota prievarta, visiškas tos visuomenės žmogaus beteisiškumas.
Jis dažnai užsimindavo ir mąstydavo apie žmogaus paskirtį žemėje ir sielodavosi negalėdamas tos paslapties įminti... Visos šia tema pasakytos filosofinės tiesos jam rodėsi per menkos, nepakankamai išgvildentos...
Jis anksti mirė. Prie karsto atsistojęs galvojau – kažin ar rado atsakymą į jį kankinusius klausimus? Turbūt rado, nes visa esybe buvo atsidavęs darbui ir daug nuveikė, parašydamas rimtų kūrinių apie Lietuvos poetų kūrybą, lietuvišką poemą.
Mirė eidamas 59 metus (1994), palaidotas Vilniuje.
Kūrybos bruožai:
Aušra Jurgutienė, nagrinėjusi jo kūrybą rašo: „Reikšmingiausias Pakalniškio darbas – Lietuvių poema. Žanrinis poemos savitumas monografijoje aptariamas kaip sudėtingas kūrybinis veiksmas, jungiantis lyriką su pasakojimu, teigiama, jog lietuvių poema buvo siekiama ir kompensuoti nacionalinio epo stoką, ir paneigti epinį mąstymą, vis labiau aktyvėjant individualiai sąmonės saviraiškai. Monografijoje apibūdinta istorinė poemos raida, išskiriami jos intensyviausi periodai, bet labiausiai susitelkta į žanro tipologinę analizę, aprašyta įvairių žanrinių formų sistema.
Poezijos kryžkelės – vienas pirmųjų bandymų po sovietmečio suartinti krašto ir išeivijos literatūras. Čia pateikta pokalbių su Lietuvos ir egzodo rašytojais, taip pat Rimvydo Šilbajorio laiškai, autoriui rašyti 1967 – 1972 m.
Išleido studiją apie Justiną Marcinkevičių Poezija, asmenybė, laikas (1969), monografiją Lietuvių poema: Pagrindinės žanrinės formos (1981, LSSR valstybinė premija; 1990 patais. ir papild.); mokyklai skirtą apybraižą Justinas Marcinkevičius (1984). Parašė studiją Lenino paveikslas grožinėje lietuvių literatūroje (rinkinys Leninas lietuvių literatūroje, 1970), buvo vienas iš Lietuvių literatūros istorijos (1977 rusų k.; 1–2, 1982) autorių, aktyvus naujų poezijos rinkinių recenzentas. Parengė knygą Poezijos kryžkelės: Dialogai apie dvi poezijos šakas Lietuvoje ir išeivijoje (1994).“
Bibliografija:
Poezija, asmenybė, laikas. Justino Marcinkevičiaus kūryba. - Vilnius: Vaga, 1969. - 333 p.
Lietuvių poema. - Vilnius: Vaga, 1990. - 496 p.
