Apie:
Morisas Meterlinkas gimė 1862 m. gyveno ir mokėsi Belgijoje, Gente. Nuo 1896 m. apsigyveno Paryžiuje, karo metais emigravo į JAV, vėliau grįžo. Mirė Orlamonde, netoli Nicos. Už dramos kūrinius 1911 m. jam buvo suteikta Nobelio premija.
Moriso Meterlinko dramaturgija – vienas reikšmingiausių XIX a. Pabaigos ir XX a. Pradžios Vakarų kultūros reiškinių. Ji siejasi tiek su prancūziškosios belgų literatūros, tiek su bendromis simbolistinio meno tendencijomis. XIX a. pabaigoje, stiprėjant prancūzų literatūros modernijųjų srovių įtakai, Meterlinkas išreiškia simbolistinės pasaulėjautos tragizmą, paremtą idealaus dvasinio prado ir miesčioniško prakticizmo konfliktu. Domėdamasis daugiausia dvasinio pasaulio reiškiniais, dramaturgas juos perteikia simboliniais vaizdais, dažnai panaudodamas flamandų folkloro motyvus, siužetus, pasakos alegorinę kalbą. Meterlinkas tyrinėja žmogų metafiziniu filosofiniu aspektu, ieško tragizmo priežasčių pačioje visatos sandaroje. Jo kūrinių herojai susiduria su lemtingomis meilės ir mirties galiomis, o ne su konkrečiomis socialinio-istorinio gyvenimo aplinkybėmis. Pamažu jam pavyksta dvasinės sferos reiškinius apvilkti juntamu, apčiuopiamu rūbu.
Matydamas gyvenimo dramatizmą ramybės ir išorinio neveiklumo būsenoje, Meterlinkas sukuria “statiškojo teatro” teoriją kurios principai pratęsiami Samuelio Beketo ir Ingmaro Bergmano kūryboje. Tokiose pjesėse nėra tradicinio siužeto ar psichologiškai motyvuotų charakterių; jų personažai įkūnija tam tikrą pasaulėjautą ar dvasinę būseną. Čia veiksmo impulsas glūdi ne vidiniuose personažų konfliktuose, o grėsmingoje fatališkoje jėgoje, paralyžiuojančioje žmogaus valią ir verčiančioje jį pajusti savo bejėgiškumą.
Palaipsniui dramaturgas atsisako “žmogaus-marionetės” ir dramose pradeda vaizduoti nebe žmogaus ir likimo, o asmenybės dvasinių pradų kovą. Taip pat parodydamas neribotas pažinimo galimybes, neigia žmogaus bejėgiškumą prieš būties paslaptis.
Bibliografija:
Esė:
“Romiųjų brangenybė” (Le Trésor Des Humbles, 1896)
“Išmintis ir likimas” (La Sagesse Et La Destinée, 1898)
“Bičių gyvenimas” (La Vie Des Abeilles, 1901)
“Gėlių išmintis” (Lintelligence Des Fleurs, 1907)
“Termitų gyvenimas” (La Vie Des Termites, 1926)
Poezija ir drama:
“Šiltadaržiai” (Serres Chaudes, 1889)
“Princesė Malena (La Princesse Maleine, 1889)
“Nekviestoji viešnia” (Lintruse, 1890)
“Aklieji” (Les Aveugles, 1890)
“Septynios princesės” (Les Sept Princesses, 1891)
“Pelėjas ir Melisanda” (Pelléas Et Mélisande, 1892)
“Aladinas ir Palomidės” (Alladine Et Palomides, 1894)
“Viduj” (Iinteriéur, 1894)
“Tentažilio mirtis” (La Mort De Tintagiles, 1894)
“Dvylika dainų” (Douze Chansons, 1896)
“Aglavenė ir Selizetė: Penkių veiksmų drama” (Aglavaine Et Sélysette, 1896)
“Sesuo Beatrisė” (Soeur Béatrice, 1901)
“Arianė ir žydroji lėlė” (Ariane Et Barbebleue, 1901)
“Mona Vana: Trijų veiksmų pjesė” (Monna Vanna, 1902)
“Palaidota šventykla” (Le Temple Enseveli, 1902)
“Dvigubas sodas” (Le Double Jardin, 1904)
“Žydroji paukštė” (Loiseau Bleu, 1908)
“Mirtis” (La Mort, 1913)
“Naikinanti audra” (Les Débris De La Guerre, 1916)
“Stilmondės burmistras” (Le Bourgmestre De Stilmonde, 1918)
“Sužadėtiniai” (Les Fiançailles, 1918)
“Šventojo Antano stebuklas” (Le Miracle De Saint Antoine, 1919)
“Kosmoso gyvenimas” (La Vie De Lespace, 1928)
“Nuostabioji Fėjų šalis (feerija)” (La Grande Féerie, 1929)
“Didysis įsakymas” (La Grande Loi, 1933)
“Prieš Didžiąją Tylą” (Avant Le Grand Silence, 1934)
“Didydis Anapus” (Lautre Monde Ou Le Cardan Stellaire, 1942)
Nuorodos:
Biografija (En):
http://www.imagi-nation.com/moonstruck/clsc88.html
Pjesė “Nekviestoji viešnia” (En):
http://www.theatrehistory.com/plays/intruder.html
