Rusų rašytojas, gimęs Maskvoje, rugpjūčio 28 d., revoliucionieriaus šeimoje. Jo tėvas aktyviai dalyvavo darant 1917 m. neteisėtą perversmą Rostove. Caro laikais tėvas buvo ištremtas į Sibirą. Po perversmo buvo Aukščiausio teismo karinės kolegijos narys, prisidėjo prie nekaltų Rusijos žmonių naikinimo.
Vaikystėje Jurijus žavėjosi tėvu, kur galėjo, ten pamėgdžiodavo jį. Tačiau tėvą stalininis režimas apkaltino ir 1937 m. jį suėmė. Toks pat likimas 1938 m. ištiko ir motiną. „Liaudies priešų sūnus“ negalėjo mokytis aukštojoje mokykloje. Po vidurinės jis dirbo fabrikuose tekintoju, cecho dispečeriu, fabriko daugiatiražinio laikraščio redaktoriumi. Tam tikrą laiką atidirbęs darbininku, jis vis dėlto įstojo į M. Gorkio literatūrinį institutą, kurį baigė 1949 m. Jis buvo pripažintas kaip rašytojas po to, kai pasirodė romanas „Studentai“ (1950 m.). 1952 m. J. Trifonovas išvyko į Turkmėnijos Karakumus, kur tuo metu kasė drėkinimo kanalą. Čia jis pasiliko ilgam laikui. 1959 m. pasirodė jo apsakymų knyga „Po saule“, 1962 – romanas „Troškulio numalšinimas“. 1955 m. iš prokuratūros organų gavo atsakymą, kad tėvas ir motina buvo visai nekalti ir represuoti neteisėtai. Remdamasis tėvo archyviniais dokumentais, parašė dokumentinę apysaką „Laužo atspindys“ (1965). 1966 – 1969 m. parašė ir išleido apsakymų knygas – „Vera ir Zoika“, „Rudenį, kai auga grybai“ ir kt.
1969 m. pasirodė pirmoji rašytojo apysaka, iš vadinamųjų miestinių kūrinių, „Kaita“. Po to – „Apytikriai rezultatai“, „Kitas gyvenimas“ ir t.t. 1973 m. išėjo romanas „Nekantrumas“, kuriame atsispindėjo „laisvaminčių“ problemos. Romane rašytojas tyrinėjo žmonių pasąmonėje įsitvirtinusius ir neištrinamus istorijos genetinius kodus, kurie į vieną visumą riša tautos praeitį, dabartį ir ateitį. Paskutiniais gyvenimo metais J. Trifonovas parašė romaną „Senis“ ir „Nuverstas namas. Po mirties išspausdintas dar vienas romanas „Laikas ir vieta“ (1981 m.).
Mirė Jurijus Trifonovas Maskvoje 1981 m. kovo 28d.
Kūrybos bruožai:
J. Trifonovo kūryba sukosi Rusijos stalininio valdymo laikotarpio peripetijose. Jis buvo vienas iš tų autorių, kurie savo kūriniuose bandė įžvelgti Rusijoje įvykusio spalio perversmo, stalininių represijų, skurdaus ir ideologiškai suniokoto tarybinio žmogaus gyvenimo ir tautos istorinę prasmę. Ir darė neteisingą išvadą, kad kažkas kažką apgavo, išdavė, darė ne taip, kaip iš tikrųjų reikėjo. Jis nesuvokė, kad visa rusiškojo revoliucinio – perversminio blogio esmė slypėjo gerai nusakytoje F. Dostojevskio apgalvotoje ir teisybę atspindinčioje tezėje – niekas pasaulyje negali būti teisus, kai jis įsivaizduoja esąs „dievaičiu“ ir galvoja galįs spręsti savo artimo kitaminčio žmogaus likimą, net kokiais nors sumetimais pasiryžtant jį nužudyti.. Deja, ir šiandieninėje Rusijoje didelė dalis gyventojų iki pat šiol šios savo rašytojo F. Dostojevskio genialios minties visiškai nesupranta.
Bibliografija:
Vertimai į lietuvių kalbą:
Senis / vertė Aputis Juozas. - romanas / Vilnius : Vaga, 1984. - 232 p
Ilgas atsisveikinimas / vertė Krištopaitė Danutė. - apysakos / Vilnius : Vaga, 1976. - 212 p.
Nuorodos:
Biografija:
ru.wikipedia.org/wiki/Трифонов,_Юрий_Валентинович
http://www.krugosvet.ru/articles/69/1006916/1006916a1.htm
