Didysis Graikų ir viso Antikos pasaulio dramaturgas. Gimė 444 m. pr. Kr., Graikijoje, Atėnuose, Pilypo šeimoje. Tai apytikriai ir viskas, kas žinoma apie šį didį žmogų. Toliau apie jo gyvenimą tenka spręsti iš jo paties parašytų kūrinių. Tai paranku, nes dramaturgas buvo sarkastiškas realistas, rašęs atsiliepdamas į gyvenimo aktualijas.
Pirmąją savo komediją Lėbautojai jis parašė ir pastatė 427 m., tačiau pasirašė slapyvardžiu. Kai po metų komedijoje Plutas sarkastiškai išjuokė didįjį graikų demagogą Kleoną, pastarasis prieš tarybą jį apkaltino, kad, atseit, jis kartu išjuokęs ir Graikijos vykdomą politiką. Po to Kleonas apkaltino Aristofaną, būk jis neteisėtai pasisavinęs graikų pilietybę. Teisme apskųstasis gynėsi Homero žodžiais: mano motina sako, jis mano tėvas; gi aš pats to nežinau, nes kas gi pats gali žinoti, kas jį sukūrė?
O atkeršijo dramaturgas Kleonui aštriai puldamas jį komedijoje Raiteliai. Pasakojama, tokia didelė baimė visus buvo apėmusi, kad nė vienas aktorius nenorėjo vaidinti Kleono ir Aristofanui šio vaidmens teko imtis pačiam.
Kiek yra likę prisimintinų situacijų, bemaž visi Aristofaną vadina komiku. Iš 44 jo parašytų komedijų, iki mūsų laikų išliko tik 11. Visos jos priskirtinos geriausiems antikos laikų sceniniams veikalams. Jas pamėgti galima tik geriau pažinus tuometinį graikų gyvenimą. Apsišvietęs žiūrovas galės suvokti ir tinkamai įvertinti aštrias užuominas, išdailintą sarkazmą, meistriškumą ir sumanymų gilumą, pagal kuriuos Aristofanas skiriamas prie pasaulio didžiųjų žodžio meistrų. Jo posakių aštrumas ir frazės gelianti pajuoka tiesiog beribiai, kaip beribė buvo ir dramaturgo drąsa. Graikai žavėjosi jo pjesėmis. Platonas, minima, tarsi sakęs: „jame mūzos įsirengė sau prieglobstį“. Dar geriau kalbėjo Gėtė, žvelgęs į jį europiečio akimis, ir pavadinęs Aristofaną „dorai neišauklėtu mūzų numylėtiniu“.
Aristofano sąmojai mums gali pasirodyti grubūs, ne visada tinkami. Tačiau tas brutalumas buvo ne Aristofano savybė ar prasimanymas – toks buvo jo gyvenamasis laikas, kada visi daiktai buvo vadinami tikraisiais savo vardais. Dėl to komedijose atgyja tikrasis tų laikų gyvenimas. Aristofanas buvo archaiškas rašytojas ir savo satyriška plunksna gynė senąjį tikėjimą, papročius, mokslą ir meną. Dėl to jis kandžiai išjuokia Sokratą, jo protu ir logika paremtus išvedžiojimus (Debesyse), arba Euripidą (Varlėse).
Į gyvenimo pabaigą jis parašė pjesę, kurią pavadino savo sūnaus vardu – Kakalos. Joje vaizduojama, kaip vaikinas apgauna jauną mergaitę. Ir tik paskui, kai jis sužino apie jos kilmę, ją veda. Šis kūrinys, kaip pripažįstama literatūriniuose sluoksniuose, yra pradžia naujo požiūrio į komedijos žanrą. Mirė apie 387-380 m. pr. Kr.
Aristofanas, tiek pat gerai kaip komedijas, rašė ir eilėraščius – Aristofano metru pavadinta tam tikra anapesto forma.
Bibliografija:
Vertimai į lietuvių kalbą:
Debesys / išvertė P. Gaučys. - Kaunas : [s.n.], 1936. - 88 p.
Plutas : komedija / vertė A. Dambrauskas. - Vilnius : Vaga, 1965. - 111 p.
Antikinės komedijos : Aristofanas, Menandras, Plautas, Terencijus / sudarė Dalia Dilytė. - Vilnius : Vaga, 1989. - 653 p.
