Alma Karosaitė (gimė 1945 m. sausio 19 d. Gavėnuose, Biržų r.) – poetė. 1968 m. baigė Vilniaus universiteto istorijos ir filologijos fakultetą. Dirbo spaudos leidinių korespondente ir redaktore, „Vagos“ leidyklos redaktore. Nuo 1995 m. dirbo Muitinės mokymo centro vyr. metodininke.
Lietuvos rašytojų sąjungos ir IBBY narė. Bendradarbiavo "Šeimininkės" savaitraštyje, žurnale "Slauga" : teorija ir praktika, kur rengė kalbos kultūros skyrelį „Konsultuoja Matas Švirkštas“. Išleido eilėraščių rinkinius „Eini su manimi“, 1979; „Žemė balų akimis“, 1983.
Bendradarbiavo su „Nieko rimto“.
Tikrasis pašaukimas – poezija vaikams.
Rašytoja gyveno Vilniuje.
Rašytoja apie save:
Jei teberašyčiau rašikliu, sakyčiau, kad jame pasimato du lazdos galai, kai iškyla būtinybė kurti ir su savo mintimis išeiti į viešumą. Vienas rašiklio galas lyg ir drąsiai brėžia pirmuosius žodžius, o kitą nejučiom nervingai imi kramtyti. Kažko baiminiesi, nors dar taip toli iki galutinio rezultato. Bijai ne skaitytojo, kurio dar nematai, ne pirkėjo, kuris gal nebeturi pinigų knygai, ne kritiko, kuris nueis vertinti tik reikšmingų leidinių. Yra toks kūrybinis nervas, kuriam apmalšinti neužtenka valerijono lašų.
Nemunas: Alma Karosaitė. Kūrybinė drąsa ir baimė
Bibliografija:
Eini su manimi: [eilėraščiai]. Vilnius: Vaga, 1979.
Gatvė be skėčio: [eilėraščiai]. Vilnius: Vaga, 1982.
Žemė balų akimis: [eilėraščiai]. Vilnius: 1983.
Kas mažas neišdykęs: [eilėraščiai vaikams]. Vilnius: Vyturys, 1986.
Trakšt ir brakšt: [eilėraščiai vaikams]. Vilnius: Vyturys, 1989.
Kaip lapė vilkui vištieną virė: [eiliuota pasaka]. Vilnius: Galia, 1991.
Zuikiui Puikiui šešeri: [eilėraščiai vaikams]. Panevėžys: E. Vaičekauskas, 1996.
Nosytės tiesumu: [eilėraščiai vaikams]. Vilnius: Presvika, 1997.
Mikė, Milda ir Matilda: [eilėraščiai vaikams]. Vilnius: Žuvėdra, 1997.
Šilėnų šarkos šokoladas: [kalėdinis balsingųjų šilo gyventojų vaidinimas]. Panevėžys: E. Vaičekausko knygyno leidykla 1997.
Eilėraštukai Kalėdų Seneliui. Panevėžys: E. Vaičekausko knygyno leidykla 1999.
Metų ratas: [eilėraščiai]. Panevėžys: E. Vaičekausko knygyno leidykla 1999.
Asilėlis: [eilėraščiai vaikams]. Vilnius: Vyturys, 1999.
Dėmesio, aš Dėmesys!: [eilėraščiai vaikams]. Panevėžys: E. Vaičekausko knygyno leidykla, 2000.
Kaip išnešti uodegytę? [posmai mažyliams]. Panevėžys: E. Vaičekausko knygyno leidykla 2000.
Mano pirmosios raidės. Kartu su Erna Jaudzemaite ir Jerute Vaičekauskiene. Panevėžys: E. Vaičekausko knygyno leidykla, 2000.
Kas negavo dovanos? Panevėžys: E. Vaičekausko knygyno leidykla, 2001.
Asilėlis Benas žinių šaltinyje: [pasaka]. Vilnius : Mažasis Vyturys, 2001.
Gero elgesio pradinė: [eilėraščiai vaikams]. Panevėžys: E. Vaičekausko knygyno leidykla, 2002.
Kurgi ta Asilija?: [pasaka]. Kartu su Artūru Karosu. Vilnius: Mažasis Vyturys, 2003.
Aš ir visi kiti: [eilėraščiai]. Panevėžys: E. Vaičekausko knygyno leidykla, 2003.
Konsultuoja Balys Gražbylys: [eilėraščiai]. Vilnius: Tyto alba, 2004.
Baltoji viešnia: [eilėraštukai žiemai ir Kalėdų seneliui]. Panevėžys: E. Vaičekausko knygyno leidykla, 2004.
Meilės vakaro rankraštis: [eilėraščiai]. Vilnius: Žuvėdra, 2006.
Kačiukų ABC. Kaunas : Šviesa, 2007.
Kaip išnešti uodegytę? [posmai mažyliams], iliustravo Erika Tumienė. Vilnius: Nieko rimto, 2013.
Apdovanojimai:
1979 m. - Šakių raj. „Taikos“ kol. premija už eilėraščius kaimo tema.
1983 m. - Ukmergės raj. S. Nėries kol. apdovanojimas už eilėraštį „Kaimo mokytojui“.
Straipsniai:
Bronius Vertelka: „Kūryba turi būti nuoširdi“, XXI amžius, 2005 m.
Poetė Alma Karosaitė: „Kūrybinė drąsa ir baimė“, Nemunas, 2011 m. sausio 25 d.
Poetė Alma Karosaitė: „Eilėraščio rašymas – tarsi vaikščiojimas po kambarį ant pirštų galų“, 15 min., 2013 m. gegužės 14 d.
Vilniaus pakraštyje šulinyje žuvo vaikams kūrusi poetė A. Karosaitė, Delfi.lt, 2014 m.
Gimė: 1945-01-19 Mirė: 2014-09-08
2020-01-19 15:07
„NEMUNAS“: ALMA KAROSAITĖ. KŪRYBINĖ DRĄSA IR BAIMĖ
„Pakelės šunytyje“ Cz. Miloszas rašė: „Tikriausiai neįmanoma nieko pasiekti nebūnant įsitikinus savo pranašumu. O šis atsiranda žiūrint į kitų pasiekimus tarsi per apsuktą žiūroną. Ir paskui sunku išsivaduoti iš padarytos skriaudos jausmo“. Du „Nemuno“ klausimai poetei Almai Karosaitei:
I
Kūrybinė drąsa – kas tai? Kiek ji siejasi su kūrėjo talentu, intelekto galia, vitaline, dvasine, gyvenimiškąja patirtim, vidine stiprybe? O gal tai arčiau troškimo apsinuoginti, atsiverti, parodyti slapčiausias, intymiausias savo minčių, potyrių, ,,nuodėmingiausių“ vizijų kerteles? Be to, šiais laikais sparčiai populiarėja dar viena ,,drąsos“ rūšis – narsa neišmanyti amato pagrindų, ignoruoti tradiciją ir kūrybinį palikimą, į šuns dienas išdėti visus autoritetus, arogantiškai manyti, jog tik nuo tavęs ar tavo kartos ir prasideda tikroji kūryba. Ar tai nėra jau meninio chuliganizmo požymiai? Bet gal ir jis, tarkim, saikingai dozuojamas, gali būti perspektyvus bei vaisingas?
II
O kas yra kūrybinė nedrąsa, sutrikimas, netgi baimė? Ką galėtumėte pasakyti ir apie Lietuvos, ir apie globalizuoto pasaulio provincijos menininko sindromą? Gal toks visai neegzistuoja?
I
Kai pirmosiomis 2011 metų dienomis jau buvau beveik atsakiusi į šiuos tikrai labai rimtus klausimus, sustreikavęs mano kompiuteris užpustytuose Šilėnuose staiga pradangino visą pilną citatų tekstą. Man neužteko drąsos pranešti jūsų redakcijai, kad nieko nebegaliu atgaminti, ir apėmė baimė, kad būsiu palaikyta nepatikima autore. Tikrai, drąsa ir baimė trumpam atsistojo viena šalia kitos.
Jei teberašyčiau rašikliu, sakyčiau, kad jame pasimato du lazdos galai, kai iškyla būtinybė kurti ir su savo mintimis išeiti į viešumą. Vienas rašiklio galas lyg ir drąsiai brėžia pirmuosius žodžius, o kitą nejučiom nervingai imi kramtyti. Kažko baiminiesi, nors dar taip toli iki galutinio rezultato. Bijai ne skaitytojo, kurio dar nematai, ne pirkėjo, kuris gal nebeturi pinigų knygai, ne kritiko, kuris nueis vertinti tik reikšmingų leidinių. Yra toks kūrybinis nervas, kuriam apmalšinti neužtenka valerijono lašų.
Jei norėtume rimčiau sužinoti, kas toji kūrybinė drąsa ir baimė, turėtume teirautis Nobelio premijos laureatų, bestselerių autorių ar rašytojų, kurie laikomi nacionaliniais didvyriais. Tačiau nuomonę šiuo klausimu turime teisę turėti kiekvienas, net jei einame mažai kam žinomu kūrybos keliu. Plačiai suformuluotą Jūsų klausimą iš karto galima paversti atsakymu. Be jokios abejonės, kūrybinė drąsa tiesiogiai siejasi su kūrėjo talentu. Vienas garsus muzikas yra pasakęs, kad į talento sąvoką įeina ir tos Dievo dovanos priežiūra. Taigi vien todėl talento negalima pragerti. Talentą reikia šerti ir girdyti kaip žirgą prieš kelionę į lemtingą mūšį.
Kai talentas nenuilstamai maitinasi būtiniausiomis žiniomis, protingai atsirenka skaitinius, perpranta jį supančią aplinką, jis tikrai apsišarvuoja intelektu, o nuolat kantriai ir atsakingai kurdamas įgyja dvasinės, gyvenimiškosios patirties, įgauna vidinės stiprybės. Netalentingam žmogui pasirengti kūrybiniam darbui šio gyvenimo tikrai neužtektų. Galime oponuoti, kad drąsiausias autorius yra grafomanas, leidėjo išmestas pro duris ir besiveržiantis pro langą. Bet menko rašytojo ir kūrybinės ambicijos menkos. Nors vienas linksmo priekio autorius yra džiaugęsis savo dalia: „Balta beretė ir taburetė, ir knygos prekyba prie alyvų krūmo eina kaip iš pypkės.“
Ar kūrybinė drąsa yra „arčiau troškimo apsinuoginti, atsiverti, parodyti slapčiausias, intymiausias savo minčių, potyrių, ,,nuodėmingiausių“ vizijų kerteles?“ Tam tikrais atvejais turbūt taip. Kai autorius nebebijo savo biografijos, jis susilieja su gyvenamuoju laiku, kad ir koks jis jam būtų nepalankus. Tėvyninės poezijos klasikė Anna Achmatova irgi galėjo užkoduoti savo realų sielvartą ir neparodyti „tautos priešų žmonos ir motinos“ patirties viename iš žymiausių savo kūrinių – poemoje „Rekviem“. Ir Salomėja Nėris dvejones dėl pasirinkto kelio bei pasmerkimo nuojautą nebūtinai turėjo išreikšti eilėraštyje „Maironiui“, o „pikto dievo rykštę“ galėjo parodyti ir neminėdama šios pavardės.
Sunkiausia kalbėti apie kūrybinę drąsą priartėjus prie šių laikų. Noriu pasiremti mane asmeniškai labai sukrėtusiais dviem kūriniais. Vienas papuoštas Tarptautinio 2008 metų bestselerio ženklu – tai airių rašytojo J. Boyne’o nedidelis romanas „Berniukas dryžuota pižama“. O kitas – „Rudens žmogus“, paimtas iš R. Granausko apysakų rinkinio „Šunys danguje“. Man pasirodė, kad abu autoriai pirmiausia labai drąsūs, pasirinkdami tokias temas, kurios savaime negali būti suprantamos dabartiniam vaikui ar paaugliui. Pirmasis per devynerių metų berniuką Bruną paliečia iki šiol vaikams draustą holokausto temą. Antrasis per tragišką dvylikamečio žūtį parodo jokių teismų netampomus naujuosius lietuvius, slaptus jų rūmus, kur klesti prostitucija. O jei prostitutė, vaike, yra tavo mama, paversta visiška beteise? Taigi pati tema, kaip neužgydyta praeities ar ką tik atsivėrusi dabarties žaizda irgi yra kūrėjo drąsa iš anksto žinant, kad daliai skaitytojų tokie kūriniai bus per sunkūs.
Visiškai sutinku su Jūsų mintimis, kad šiais laikais sparčiai populiarėja dar viena ,,drąsos“ rūšis. Tačiau kiekvienoje kartoje yra savų keturvėjininkų, kurie apsiskelbia rašysiantys kitaip. Jie iš tiesų ignoruoja viską, kas buvo iki jų, tačiau laikui bėgant pamato, kad kūrybos ambrozija pilama į vienokios ar kitokios formos indą. Ir didžiausi maištininkai pasijunta stovintys ant tradicijų pamato. Aprimę jie ima vartyti kūrybinio palikimo puslapius ir kartais kai ko iš ten pasimoko. Man regis, XXI amžiuje visiškai beprasmis kartų konfliktas. Specialistai sako, kad išgyvena tik vienas procentas parašytų knygų. Kaip patekti į tą skaičiuką, jei knyga apskritai dar nežino savo likimo ir internetą laiko negailestingu savo konkurentu? Gal ne prieš gera toks leidybos paūmėjimas? Pažįstamas leidėjas sakė, kad išėjus iš knygyno apsisuka galva, į kurią pusę eiti. Viskas jau ant prekystalių. Net devintas baltos kumelės sapnas... Knygos likimas – argi tai nesuvienija ir senų, ir jaunų?
O meninis chuliganizmas netgi įdomus. Gal kaip tik gerai, jei susiformuoja kokie „skatai“, kurie skatina vieni kitus pasivadinti ateities rašytojais. Kaip jie rašys, kas juos populiarins, kas skaitys, čia jau jų pačių reikalas. Gana auginti literatūros mylėtojus, kurie apsistoję ties vieninteliu Maironiu.
O ar „išdedame į šuns dienas autoritetus“? Taip, visai neseniai internete radau tokį perliuką – reakciją į vieną knygą, kurios autorius neabejotino talento rašytojas. Tai štai kaip apie jį pasakyta: „Šią knygą perskaičiau prisiversdamas. Ir nukišau į tolimiausią spintos kampą. Ji tikrai ras savo skaitytoją, juk šiandien dar skaitoma net tremtinių literatūra. Gal kada nors ir aš tapsiu toks senas ir teisingas. Gal ir žvejoti išmoksiu. Tačiau dabar – atleiskit.“
Visi jaunieji, kurie dabar ateina iškeltomis rankomis, turės savo likimus. Ir B. Sruoga tikėjosi baigęs Petrogrado miškų institutą „apsigyventi miške, vaikščioti su šautuvu ir rašyti eiles“. Vėliau ėmė mokyti kitus, kad menas neturi būti „gyvenimo atspinduolis“, tai „tveriantysis gyvenimas“. Dar vėliau tikėjosi 10 000 Lt premijos, ta dingstimi nusipirko automobilį, o išsvajotųjų pinigų negavęs mokėjo skolas. Drąsiai kritikavo save ir kitus. Galop tikrąją jo drąsą literatūros istorijoje paliudijo „Dievų miškas“.
II
Šiandien provincijos menininkas nėra koks nors personažas iš literatūros paveldo, prisistatantis: „Anksčiau piemuo čia ganė ožką, / Dabar gyvena Dionizas Poška.“ Ir didelis talentas gali užsibūti „po gluosniu tėviškės žaliu“ arba sąmoningai nusidanginti į kokį pasaulio pakraštį, bet reikalui esant jis bus surastas ir apdovanotas. Man atrodo, kad kūrybinė nedrąsa gali apimti ir rašytojų kvartale įsitaisiusį talentą. Per trylika „Vagos“ leidykloje praleistų metų teko prisižiūrėti, kaip autoriai atneša rankraščius. Iš anksto savimi visiškai patenkintų, tikrų laureatų lyg ir nebuvo.
Manyčiau, kad provincijos menininko sindromas tikrai neegzistuoja, o jei kas savaime kuklus, tai kuklus ir sostinės centre. Štai ateis knygų mugė ir joje nė vieno autoriaus negalėsime pristatyti kaip provincialo. Tačiau pati Lietuvos Respublika galėtų kada nors atlikti rimtą valstybinę užduotį – per įgaliotus asmenis pasirūpinti, kad stipriausieji lietuvių kūriniai būtų išversti į didžiąsias kalbas. Jei susigrumtų kandidatūros, tegu tai būna Nacionalinės premijos laureatai. Dailininkai iki šiol gailisi, kad pasauliui liko beveik nežinomas Stasys Krasauskas. O žodžio menininką pristabdo dar ir kalbos barjeras, prilygstantis valstybinei sienai. Ir tada tikrai gali atsirasti koks nors sindromas.
2018-01-19 12:42
Alma buvo puikus, šiltas žmogus, tris kartus dalyvavo mano organizuotame seminare, visiems labai patiko. Kaip kiti nesiderėjo dėl užmokesčio, sugebėjo būti su skaitytojais nuoširdi ir dėmesinga. Turiu jos nuotraukų ir knygeles su autorės autografais. Verkiau "kruvinom ašarom" dėl jos netekties, o gražų atminimą saugosiu iki susitikimo Anapilyje. Džiaugiuosi JĄ pažinusi.
|
|
|
