Algimantas Mackus (pasirašinėjo A. Audrius, Algimantas Pagėgis) – vienas tragiškiausių išeivijos rašytojų. Gimė 1932 m. vasario 11 d. Pagėgiuose, geležinkelio valdininko šeimoje, vaikystėje su tėvais nemažai kilnojosi po Lietuvą. Pagėgiuose šeima gyveno iki 1939 m. kovo mėnesio, kada visą Klaipėdos kraštą okupavo vokiečiai. Po to gyveno Tauragėje, Vilkaviškyje, Vilniuje. Čia rašytojas baigė pradžios mokyklą. 1944 m. Mackų šeima pasitraukė į Rytų Prūsiją. Gyveno pabėgėlių stovyklose Karaliaučiuje, Berlyne, Bavarijoje, Würzburge, Schweifurte, Schwäbisch Gmünde. Mokėsi stovyklinėse lietuvių mokyklose. 1949 m. pavasį šeima emigravo į JAV. Apsigyveno pas gimines Cicerro mieste prie Čikagos.
Kurį laiką dirbo darbininku. Aukštąjį mokslą baigęs jau Amerikoje (studijavo rusų kalbą ir literatūrą, psicholigiją Roosevelto universitete), buvo aktyvus išeivijos gyvenimo dalyvis. Bendravo su išeivijos lietuviais inteligentais, aktyviai įsijungė į kultūrinę veiklą. Buvo žurnalistas, kritikas, nuo 1954 m. lietuviško radijo laidų vedėjas. Dalyvavo liberaliųjų akademinių organizacijų („Šviesa“, „Santara“) veikloje, daug dėmesio skyrė teatro reikalams.
Žuvo automobilio autoavarijoje 1964 m. gruodžio 28 d. Čikagoje.
Kūrybos bruožai:
Algimantas Mackus – centrinė bežemių kartos figūra. Jo poezija sutelkta į būties prasmingumo prarastį, į skilimą tarp kalbos ir tikrovės, kuri juntama tiek pasikeitusi, kad tradicininiais žodžiais nebegalima jos aprašyti. Ji atskleidžia šiurpią XX a. vidurio žmogaus istorinę patirtį. Susvetimėjimui ir žmogaus vertybių krizei perteikti Mackus pasitelkia „neornamentuotą kalbą“ – kalbą, kurioje jis vengia tradicinių puošmenų, stengiasi išardyti, pakeisti priešingomis įprastines poetinių įvaizdžių reikšmes. Tokia kalba niekada nebus vadinama „gražia“, „jautria“. Ji bando tiesą išreikšti skaudžiai. Skaudumo, aštrumo metaforos čia charakteringiausios Pagrindiniai A. Mackaus poezijos tematiniai ir idėjiniai motyvai – egzistencija, egzilė, Dievas, mirtis ir kalba. A. Mackus itin dažnai vartoja religinius įvaizdžius, perteikdamas žmogaus ir Dievo prasilenkimo, žmogaus būties vienatvės situacijas. Kai kur poeto kalba specialiai „užtamsinta“, iki galo nesuprantama, - taip jis perteikia būties absurdiškumo, kalbos ir būties neatitikimo pojūtį. Su mirties problema A. Mackus rungiasi visoje savo poezijoje, „ji meta savo šešėlį ant viso jo poetinio pasaulio“. Ji iškyla įvairiais pavidalais, ji gali būti rami, paguodžianti, kaip užsklanda žemės skausmui. Bet dažniausiai ji yra mirtis dabarties pasaulyje – nuasmeninta, mechanizuota, ištinkanti vienu metu daugybę žmonių, prieš kurią žmogus jaučiasi visiškai bejėgis, kuri yra beprasmiška savo masiškumu.
A. Mackus giliai ir sąmoningai išgyveno tremties situaciją. Kūrybos žmogus yra ištremtas iš saugios, jaukios būties ir būna nuolatinėje nesaugumo ir grėsmės situacijoje, reikalaujančioje pasirinkimo, apsisprendimo ir atsakomybės.
Šokiruojanti, tragiška ir kartu herojiška Algimanto Mackaus poezija paveikė nemaža vėlesnių dešimtmečių Lietuvos poetų (Bložę, Parulskį ir kt.).
„Mūsų lyrinės poezijos tradicijoje ji buvo kaip kaktusas, išaugęs rūtų darželyje“, - apie A. Mackaus poeziją sako Ilona Gražytė-Maziliauskienė. „Jis – lietuviškas „beat“ generacijos Amerikoje atstovas, kaip Kerouac. Tai „kryžkelės“ generacija, neturinti jokios žemės, kurion galėtų įleisti šaknis“.
Bibliografija:
Elegijos. - Chicago, 1950. - Parašas: Algimantas Pagėgis.
Jo yra žemė: eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959. - 91p.
Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai: eilėraščiai. - Chicago: [Santara], 1962. - 75p.
Chapel B: eilėraščiai. - Chicago: A.Mackaus knygų leidimo fondas, 1965. - 63p.
Poezija. - Vilnius: Vaga, 1972. - 167p.
Augintinių žemė. - Chicago: Algimanto Mackaus Knygų leidimo fondas, 1984. - 191p.
Ir mirtis nebus nugalėta / Parengė V.Gasiliūnas. - Vilnius: Vaga, 1994. - 734p.
Trys knygos. - Vilnius: Baltos lankos, 1999. - 172p. - (Rinktinė lietuvių poezija).
