Rusų rašytojas. Gimė Penzos gubernijoje, Narovčate, 1870 m. rugsėjo mėn. 7 d. nusigyvenusio dvarininko šeimoje.
Baigė Maskvos Aleksandrovo karinę mokyklą ir 1890 – 1894 m. tarnavo pasienio daliniuose. Rašyti pradėjo besimokydamas karinėje mokykloje. Išspausdino keletą apsakymų ir apysaką „Prietemoje“ (В потьмах, 1893). Rašyti pasišventė išėjęs į atsargą. Kartu dirbo Kijevo ir Odesos laikraščių reporteriu. Išleido rinkinį „Miniatiūros“ (Миниатюры, 1897). Po to spausdino savo rašinius Maskvos žurnaluose. Tikra sėkmė atėjo, kai 1896 m. pasirodė apysaka „Molochas“ (Молох). Lyrinė apysaka „Olesia“ (Олеся, 1898) ir keletas panašaus tipo apsakymų, parodė, kaip jautriai rašytojas sugeba pažvelgti į žmogaus sielos gelmes ir laukinę gamtą. Šie kūriniai greitai, kaip ir rašytojo šlovė, paplito po visą Rusiją. Dar labiau skaitytojas pamėgo jo apsakymus „Apsakymai“ (1903) ir apysaką „Dvikova“ (Поединок, 1905), kur vaizduojama kareivių gyvenimo beprasmė nuobodybė. 1905 – 1907 m. paskelbti apsakymai vaizdavo rusų – japonų karo epizodus ir A. Kuprinui jie suteikė rusų literatūros klasiko vardą. 1908 – 1911 m. parašytos novelės knygynų lentynose pasirodė kaip knyga „Listrigonai“. Čia vaizduojamas artistų gyvenimas ir jų tikėjimas žmogaus sielos gerosiomis galiomis. Poetiškų apsakymų ir novelių knygose „Baltasis pudelis“ (Белый пудель, 1904) ir „Brangakmenis“ (Изумруд, 1911) vaizduojamos gyvenimo šviesa ir prasmingumas. 1909 m. lentynose pasirodė apybraižų apie prostitutes knyga „Duobė“ (Яма), kurią daug kas smerkė už natūralizmą, bet negalėjo nieko prikišti už tiesą ir aprašytų charakterių stiprumą.
Per pirmą pasaulinį karą savo namus užleido ligoninei. Spalio perversmą pasmerkė, kaip ir Gorkį, kuris talkino bolševikų režimui. 1919 m. redagavo Judeničiaus laikraštį „Prinevskij krai“. Kai jis buvo nugalėtas, pabėgo į Estija, vėliau į Suomiją. Emigracijoje ilgėjosi Rusijos. Emigrantų spaudoje skelbė publicistinius straipsnius. Jis rašė: Dabar Tėvynėje „negyvos ir tuščios akys ir bekraujės lūpos, užantspauduotos amžina paslaptimi.“ Taip jis pliekė bolševikus iki pat 1930 m. Užsienyje jis išleido knygas: „Vienarankis komendantas“ (Однорукий комендант, 1923), „Purpurinis kraujas“ (Пунцовая кровь, 1926), romanus „Laiko ratas“ (Колесо времени, 1930), „Junkeriai“ (Юнкера), „Žaneta“ (Жанета, 1934). 1937 m. kamuojamas sunkios ligos ir nebegalėdamas rašyti, A. Kuprinas grįžo į Rusiją.
Mirė Kuprinas Aleksandras Ivanovičius Sankt – Peterburge 1938 m. rugpjūčio mėn. 25 d. Palaidotas memorialinėse kapinėse „Literatorskije mostiki“.
A. Kuprino kūryba pašvęsta žmogui, jo dvasios savybėms, jos proveržiams nušviesti. Jis neišdavė tikrojo žmogaus pasaulio, nesusigundė jokių revoliucijų „gėriu“, liko ištikimas realizmo dvasiai ir tikriems jausmams. Jo kūryba godžiai skaitoma visame pasaulyje.
Bibliografija:
Vertimai į lietuvių kalbą
Apsakymai - Vilnius : Vaga, 1989. - 572 p.
Stebuklingas daktaras. - Vilnius : Vaga, 1985. - 23 p.
Varnėnai. - Vilnius : Valst. grož. lit. l-kla, 1962.
Dramblys. - Vilnius : Vaga, 1980. - 88 p.
Baltasis pudelis. - Vilnius : Valst. grož. lit. l-kla, 1952. - 46 p.
Granatų apyrankė. - Vilnius : Vaga, 1969. - 254 p.
Varnėnai. - Vilnius : Vaga, 1976. - 45 p.
Dvikova. - Vilnius : Valst. grož. lit. l-kla, 1964. - 267 p.
Špokai. - Kaunas : Mokytojų knygynas "Šviesa", 1934. - 15 p.
Sulamita - [Kaunas] : Valst. grož. lit. l-kla, [1948]. - 369 p.
