...

Tai mūsų dienos: dalimis, garais –
tarp antklodžių, pagalvių ir paklodžių –
vargingos, blyškios virsta vakarais,
paskui naktim, paskui saujelėm suodžių,
po to taškais… ir perauga į jau
visai kitai sistemai, dermei, darnai
būdingą išraišką, kurios todėl bijau,
kad kiekviena vieta joj kužda pernai,
gal užpernai, o gal ir dar anksčiau
išmoktą tekstą – ištrauką romano,
kur viską galima kur kas lanksčiau
ir daug aiškiau parodyti nei mano
ir tavo laiką, tapusį krūva
vitražo stiklo; negana to – skaldai
tu jį, tu smulkini jį, tu kreiva
šviesa jo piktinies, juk tavo baldai,
paveikslai, knygos ir kiti niekai
toje šviesoj praranda aukštą prabą,
tad miršta dienos auštant, o ne kai
tamsa lyg ašara ant vyzdžio dreba.