Lekė

Su didele pagarba Skiriu Mari Poisson, iš kurios, jai nežinant, mokiausi mažosios formos rašymo. ...


Pas mus apsigyveno Lekė. Taip netikėtai, vieną dieną įlėkė ir apsigyveno. Dabar mes gyvename trise: Florestanas, aš ir Lekė.

Kai kas tiki, kad Florestanas tebėra mano vyras, ir mes gyvename dviese. Bet aš Florestaną dabar vadinu kaimynu, nes miega  jis dažniausiai už sienos, savo darbo kambaryje. Ten ir Lekė. Aišku, Florestanas tebemoka už mūsų butą ir  perka valgį, kurį mes valgome visi kartu. Jis geras. Tikrai geras. Bet dabar mes gyvename trise.

Trise – tai tik skaičius. Toks pasakymas. Iš tikrųjų  dviese – dabar Florestanas ir Lekė, o aš  – viena. Florestanas dabar rūpinasi Leke. Pabudo iš savo intravertinio letargiško miego ir leidžia Lekei viską, šypsosi žiūrėdamas į ją, net šnekina. Su manim seniai jis nebe toks.

Lekė labai smalsi. Ji gali daryti ką panorėjusi, būti bet kuriame kambaryje, tyrinėti visokiausius mažus daiktelius. Ji juos liečia iš visų pusių. Mačiau net, kaip ji juos palaižo. Tikriausiai taip geriau atpažįsta daikto medžiagiškumą.

Keista, bet man niekada nebūna bjauru liesti savo ir Florestano daiktus net jei Lekė juos būna gerokai nučiupinėjusi. Šiaip tai nemėgstu, kai kas nors laižo mano daiktus.  Paprastai turiu tą daiktą nuplauti arba išmesti. Bet kai mano daiktus palaižo Lekė, man visai nebjauru. Man tik nepatinka, kad Florestanas per daug jai leidžia.

Kad būtų viskas aiškiau, priminsiu, jog Lekė – tai vapsva. Graži didelė rudeninė vapsva. Taigi mes gyvename trise: Florestanas, aš ir vapsva Lekė.

Ne. Mes negyvename trise. Florestanas dabar gyvena su Leke. O aš – kaip niekada – viena. Florestanas padaro Lekei popierinį laivelį ir įdeda į jį medaus. Man jis laivelio niekada nėra padaręs.

Kai pirmą kartą ant stalo pamačiau medaus laivelį, aš nesupratau. Maniau – paprasčiausia popieriaus skiautelė, ištepta medum. Išmečiau ją.  Kai  Florestanas padarė antrą laivelį su medum, aš sutrikau. Stengiausi prisiminti: išmečiau pirmąjį, ar tik norėjau išmesti? Nutariau išmesti vėl, arba išmesti, jeigu anksčiau, pirmąjį kartą, nebūčiau išmetusi.

Bet kai pamačiau ant stalo popieriaus atplaišą (koks ten laivelis!) trečią kartą, mane apėmė nerimas. Kažkoks keistas nerimas – ne tai proto, ne tai kūno. Visai naujas, nepatirtas priklausomybės ir tarpusavo santykių nerimas. Net, pasakyčiau, baimė, atopija. Išvertus iš graikų kalbos atopija – absoliutus kategoriškas vietos neturėjimas. Tai visiškai skirtingai nei utopija, kuri reiškia tik vietos neradimą. Aš pasijutau be vietos. Visiškai be vietos. Benamė.

Florestanas ir Lekė elgėsi taip, tarsi manęs nė nebūtų. Kai išmesdavau jų laivelius su medumi, jie net nereaguodavo. Tuojau pat atsirasdavo naujas laivelis. Ir vėl naujas...
Nusinešiau į savo kambarį medaus stiklainį ir paslėpiau jį. Maniau – viskas. Taškas.

Iš ryto radau ant stalo laivelį su cukrumi. Lekė ramiausiai laižė cukrų,  šokčiojo, sukiojosi. Ji kasdien darėsi vis žvalesnė, stipresnė, drąsesnė. Pradėjo garsiai zvimbti, čepsėti, visur įkyriai landžioti. Pasijutau dar labiau  atopiška.

Kai Florestanas išėjo į parduotuvę (įtariu –  vėl medaus), aš atidariau visus langus ir duris, žiūrėjau į Lekę ir laukiau. Galvojau, išlėks sau į šiltą bobų vasaros dangų, ir viskas. Lekė, aišku, kyštelėjo nosį gerokai už lango, kelias minutes pasisukiojo už jo ir vėl, kaip niekur nieko, – prie savo laivelių...

Florestanas, aišku,  parsinešė medaus.

Aš užsidariau savo kambaryje.
Po mano lova jau buvo septyni praimti medaus stiklainiukai.

Iš knygų lentynos pasiėmiau enciklopediją su V raide.

Įdomu, kiek gyvena vapsvos?

Kambaryje su medaus laiveliais...






I. D.
2006, spalis