Paskutinė kelionė į mirštančią Praeitį

Miegi? Pabusk. Atidaryk langų spynas.
Aš vėlei atėjau, delnuos susėmęs naktį.
NEgrįšiu. NEbebėgsiu nuo savęs.
Tik užsimerkti noriu, ne apakti.

Vis dar miegi? Pabusk. Aš čia. Vis dar toks pat naivus.
Prisimeni? Baltais pavasario rytais
Kambariuose išmėtę drabužius...
Toks pat laimingas. Tik NE toks gražus.

Žiūri nemylinčiom akim. Aš Suprantu.
Pasmerktas ir priKALTAS. Bet neKALTAS.
Senatve susigundžiau ne laiku.
Lyg vystantis ruduo. Toks baltas, baltas...

O AŠ vis dar TIKĖJAu savo amžinybe.
Kaip TU kadais TIKĖJAi manimi.
PAKLYDĘ pėdsakai, bet mes nePAsiKLYDĘ,
Ledai ištirpo meilės ugnimi.

Ir štai grįžau pas savo miegančią mergaitę
Nusišypsojau: taip, vis dar graži.
Vis dar viena, žavi sapnų dievaitė
Pasenusi. Bet vis dar ta pati.

Ji tyli. Vis dar miega. Keista.
Delnai šalti ir lūpos be ugnies...
Ji...mirus? Eina pas mane? NeLEISKi!
PaLEISK. Negalima atimt iš Angelo Vilties.

Delnuos susėmiau kelią: nebegrįšiu.
Ir išbarsčiau po tavo miegančiais langais.
Dvi KRYŽkelės skirtinguose laikuos. Du Meilės KRYŽiai.
NE tuo laiku. NE tais pačiais takais.