Veronika ir Gregas

Dar negimus Veronika buvo koketė prie motinos įsčių.
Išstumta į pasaulį, išlepo ir elgės kaip kerlingo vaikas.
Dėl žiupsnelio romantikos Gregas galėjo prikrėsti kvailysčių.
Anot jo - „Meilė trunka ilgiau nei ruduo ar kitoks metų laikas“.

Kol Veronika augo ne metų laikais, o dienom ir išaugo
Į geriausio dailidės mieste išsvajotąją dailiąją lytį,
Gregas saugojo savo naktinius drugius (gal lig šiol tebesaugo),
Ir prispausdavo didelę nosį prie lango, kai imdavo lyti.

Tai nutiko ryte, kuomet Gregas išvydo, jog moteris rūko -
Cigarilę užtraukus Veronika maigė tarp pirštų skatiką.
Mintyse sau romantikas tarė: „Tai jos man kolekcijoj trūko“ -
Nors pro blizgantį langą - Veronika Gregui patiko.

Ji nebuvo naktinė plaštakė ir tąsyk už lango nelijo,
Tačiau Gregas priėjo ir šnervėmis palietė stiklo paviršių.
Pastebėjusi keistą vyriškį, Verutė pauostė lelijų,
Ir nervingai gurkšnodama kavą pajuto, jog įsiurbė tirščių.

Gregas dievino Verą, o Verai atrodė, kad Gregas pamišęs.
Kitą rytą jis atnešė puokštę narcizų ir smarkiai įniršo,
Kai Veronika jų atsisakė. Dabar skamba šventosios mišios
Už velionį, tik Vera nežino, nes Gregą seniai jau pamiršo.