Natali

Natali, Natali... Kažkada pažinojau mergaitę vardu Natali, kalnų sireną – būdavo pasileis žemyn stačiu šlaitu per žolę, o plaukai vėliava plevesuos vėjy man stovinčiam ant kalno ir sekančiam jos įdegusių kojų šokį, kiekvieną  blauzdos raumens virptelėjimą savo balso stygose – ach ach... Natali... Žemyn žemyn, upeliu, Natali, pažinojau Natali moterį – jos nugara mano lūpose, lanksti kaip vytelė, plaukai tarp mano pirštų, kraujas ir antausiai – lyg uogos – o kalnų viršūnėse sniegas sniegas, atmerktom akim rydavai žalia bedugne atlošus galvą – Natali... Ji prideda man dešinės smilių prie lūpų, kaire gesina cigaretę, vienas, du, trys – įsuka lyg peleninė turėtų dugną ir pakelia akis į Chuanitą – jis braižo piršteliu ratus ant aprasojusio stiklo.

- Kiek, Chuanitai, kiek? Septyni, aštuoni?

Vaikas šypteli, delnu nuvalo stiklą, priglunda ir žiūri į tamsą, paskui į ją – paskui į tamsą – pašoka nuo kėdės ir išbėga į kitą kambarį keistai nusijuokęs – trumpai ir dusliai.

Žiūriu į tavo profilį, šešėlį ant sienos. Tu nusisuki. Liepi užgesinti šviesą, nes tamsoje viskas yra pilka, o tavo plaukai tokie juodi. Įsikniaubiu veidu į pagalvę, paskui ja užsidengiu galvą – ir vis tiek girdžiu  sniego griūtį . Ir tu krupčioji.

- Seneli...
-
Chuanitas stovi tarpdury vienmarškinis, šlapias nuo prakaito. Pamoju jam prieiti, jis apsikabina mane ir virpa piršteliu baksnodamas į lubas. Į kalnus. Į viršūnes. Tik tu rami, tu pati kaip griūtis, Natali, skriedavai stačiu šlaitu, žemyn stačiu šlaitu per žolę...

- Ehehehehei, Natali! 

Aš pasileisdavau iš paskos, šlapias  nuo prakaito kabindavau įkandin – nepasivydavau niekad – tu jau dušdavai apačioj kaip įkaitęs stiklo kamuolys, pažirdavai, Natali. Tu per dažnai kartoji mano vardą, sakai man, tai aidas, mieloji, vis dar – atsiliepiantis. Susisuki į antklodę ir nebegirdžiu tavęs kvėpuojant.

- Seneli, staiga  netikėtai garsiai prašnenka Chuanitas - Ten, žinai, kur jau prasideda sniegas – mačiau prisirpusios raudonos didelės uogos, tokios labiausiai raudonos, žinai?

Šypsausi, o tu bėgi, žemyn šlaitu ir matau tik baltas pėdas. Ir dingsti žolėj. Užgesinu lempą – Chuanitas kvėpuoja aiškiai ir ramiai, miega grynu vaiko miegu, akys pripranta prie tamsos – aš žinau -  mes abu spoksom į lubas išplėstom akim.