Skenduolė

Sutemų glėbyje tu supaisi, kaip supamos valtys,
Ir naktis uosto prieplaukoj leidai į jūrą pasvirus.
Vienmarškinė, basa nedrebėjai, kai spausdavo šaltis -
Tiek kantrybės ir ryžto aptikti sunku net pas vyrus.

Prisidengusi kaktą vis klausei, ar parplaukia laivas,
Kuriame denį mindžioja tau pažadėtas jūreivis.
Kai apgirsdavai rytmečiu, žvilgsnis išlikdavo blaivas -
Jo blaivybės pakirst nemokėjo banguojančios kreivės.

Bet nelaukti nusprendei apyaušrio mirksnį lemtingą,
Vos boluojantys toliai paragino šokti į gelmę.
Tankūs gurkšniai apsunkino mostus ir kūnas aptingo,
Paskutinis atodūsis - intro į dievišką psalmę.