* * * *

Miesto plaštakų gniaužomas pulsas, o gal
Įsitempiantis kūnas medžioklio lanku -
Mes kvėpuojam giliai, nors kvėpuoti sunku,
Kai betoninės upės nuplukdo atgal.

Kai vagišių pasiveja greitas ruduo,
Luošo žingsniais save išlinksniuoju,
Ir užmigti laiku esamuoju,
Negaliu, nes prabudęs vanduo,

Išsilieja iš laikrodžio stiklo sienelių,
Inkubatorių dievo galybe, o celės,
Pagalvėlėmis pirštų akloj abecėlėj
Šitiek žodžių sugerti negali -

Tai šlapimas, ant dar neiškritusio sniego,
Slyvos nokstančios lapkričio kilpom,
O į savo nuogumą netilpęs,
Per blakstienas dievas nubėga...