gaila kad liūdna

vos palinkus prie tirpstančio alsavimo atrasto netikėtai
dubenio dugne po vandeniu kai visi dar miega arba
tyli užmerkę akis balansuoju ant krašto
sunku rasti savo rankas
jos laikosi

už bet ko nusitvėrusios šakos akmens ar šiukšlės tavo
skverno marškinių odos atplaišėlėm užbarstytas smėlis
nenuneštas vėjo išsidalinus molekulėm
po gabalą ar dalį gaila
būna nesaugu

tykus būvis pats save išdovanoja po plauką akį ar koją tiek
kartų tave stebėjau lipantį laiptais tiek kartų ieškojau
tavo dienoraščio - negaliu visąlaik būti
šalia per tyliai vaikštau -
girdžiu kaip seki

rytoj susigersi į vandenį - retai kada lieka pėdsakų - būsi
baltas parplukdytas išsidalinęs mikroschemomis vos
palinkusi prie balto nealsavimo
užsimirštu - tau patinka
lelijos