(apie du vyrus)

Kai durys
paskui tave uždarytos
Išeina į tylą,
Nulipę nuo vyrių,
Kai šokoladu nebekvepia
Langinės ir užuolaidos,
O duona ajerais
Po kambarius išbrinkusi,
Kai tiesia tau į nugarą rankas savas
bedievės baltos skalbinių rankovės
Ir kai už kelio posūkio staiga pradingsta
Ketera tavoji

Kad nepamirščiau,
Kaip kvepia vyriškos rankos
Ir raukšlėm išvagotas delnas,
Ir prakaituotas ir pailsęs vyro veidas
Į pirkią, tau išėjus, kitą įsileidžiu.

Pro miegančias kates
Ir šuniui nesulojus,
Kol per rugius, nusvirusius medum, pareisi
Ir nieko nesumojęs
Šokoladu vėl iškvėpinsi langus
Užmerkęs juos lyg ryto.
Aš prisiminsiu tik tave.
Tamsoj akimirkai pamiršusi, kad buvo kitas.