Čia skraido musės dydžio pitagoro,
Kalena trys nematomi geniai
Į tavo sapno tiltą, kairę koją,
Bet nebijai, nes aišku nebijai,
Nes dulkės sklaidos ir išnyra kelias,
Nuo čia iki tenai, arti toli,
Žygiuoja armija alyvmedžio šakelėm,
Žygiuoja moterim iš paskos nešini,
Ir ties rudens elegija nutolsta
Į paraštes sutikrinti ženklai,
Tada belieka atsimerkt ir guosti
Tol, kol paguos tave ar amžinai.
Čia dūsta, nes pritrūksta oro
Stiklinėse įkalinta tauta
Ir skraido musės dydžio pitagoro,
Ir jau atrodo viskas, jau gana.