Nėra smulkmenų, ne ne

Mano rankos ne tokios jau drėgnos, kaip galėjo pasirodyti; tiesiog saulė neįprastai skaisti. Akmenukai lėtai gulė į dugną, neduodami nė menkiausios priežasties juos judinti, bet kas supaisys Tomą.
- Norėčiau nuvažiuoti prie ežero.
Tomo akys primerktos, smilkiniai blizga prakaitu.
- Diena tokia kaitri.
Stebėti smulkmenas - veidmainių hobi. Dėtis mąsliai tiriančiu aplinką - stačiai juokinga. O labiau koktu.

Viršuje mūsų įkyriai spigina saulė.
Tomas ir aš sėdime ant suoliuko sereikiškėse ir apsimetam bičiuliais.
- Ištiesk ranką.
Aplinkui tingiai slenka gyvenimas. Mažiulis be kelnyčių pritūpęs sukasi vilkeliu žvyruoto takelio vidury.
Jauni ir pašėlę tuštinasi prie akmeninės sienos. Riebaluota boba, radikulitą apsirišusi vilnone skara, įdėmiai seka nuo kalėdų seniais marginto dekio.
Ji man primena kaimynę, kuriai prieš savaitę išoperavo hemarojų, o Tomas taip juokėsi, taip juokėsi, kai ji atsisėdo ant laiptų sausai kukčiodama.

Tomo veidas tai bąla, tai rausta.
Mano veidas išmuštas skaisčiomis dėmėmis.
Tomas suima mano delną, rankove nuvalo prakaitą ir atsidūsta.
Beviltiškas gūsis pro sūrias lūpas išsineša vasaros kvapą ir karštligišką norą įtikti.
- Tavo rankos vėsios, - sako jis šykščiai palytėdamas liežuviu…

Lūpas!
Lengvų raukšlelių išraizgyta odą. Matinį paviršių. Nublukusių plytų spalvos.
Sausos, skausmingai.
Mažučiai negyjantys plyšeliai atsiveria jam šypsant; primena žiaunas.
Jis leidžia tai daryti, nes man patinka.

Mažiuliai barsto batono trupinius ir masina šlykščius padarus.
Jie sekioja paskui, mindami savo netobulomis kojomis. Ir atsiduoda myžalais, pelėsiais. Pūvančia daktariška dešra ir nuorūkomis.
O akys tokios negyvos negyvos. Tomas žiūri man virš kairio peties. Taip norėčiau jam įkasti į nosį.
Bet jaučiu tik nuovargį, jis vis skverbiasi, spaudžiasi… Stipriau ir greičiau. Greičiau.
Ir aš jį... O jis myli mane.