Lietus

Dangumi kiek neramūs ir niūrūs
Slinko debesys, nešantys lietų.
Ir užkliuvo už eglių viršūnių,
Ir pradėjo lašėti iš lėto.

Tas lietus - toks sunkus ir švininis
Į betoninę dykumą krito,
O vieta prie stalelio kavinėj
Prieš tave liks tuščia. Tu sutrikęs,

Bet žinai - neateis ji per lietų,
Nes lietaus šio lašai jai per sunkūs.
Tad žiūri į arbatą išlietą...
Tik pažyra monetos smulkios -

Lyg lietus, kuris šoka už lango,
Lyg lašai tau iš saujos jos byra...
- Pasakykit, kad ji išsigando! -
Sušunki, ir visi nutyla.

O lietaus švino uždanga sklaidos -
Bet dar tyška vis lašas po lašo.
Tik girdi - stabdžiai sucypia klaikiai...
Ten jos kraujas asfaltą aptaško.

Nežinai dar, kad tavo pasaulis
Ten sudužo ant kieto asfalto...
Tiktai šiurpas nueina per kaulus -
Gal dėl to, kad kavinėje šalta?

Bet turėtum turbūt jau žinoti -
Lyjant lietui sunkiau sustabdyti.
Paskubėk. Laikas tau atsistoti
Ir išeiti. Nes pradeda lyti.