Atverk man savo širdies namų duris (Iš kasdienio jausmų gyvenimo 2)

Gulėjome baloje ir rinkome lašus sau nuo rankovių.
- Kokia prasmė taip gyventi? – paklausė mano mažoji mergaitė.
- Tu šiandien begal filosofiška, - atsakiau, sužerdamas jai į sterblę visą saują lašų.
- O kas bus, kai mudu pagaliau surasime namus? – ir vėl prabilo mano lotoso žiedelis, po vieną rinkdama lašus ir dėdamasi į burną.
- Tada mes gyvensime.
- O kas bus, jei surasime skirtingus namus? Na, ne pas tą patį savininką?
- Ne mes ieškome namų, bet savininkai patys susiranda mus, pameni?
- Taip. Iš tikrųjų. O gal visgi duokime skelbimą?
- Palaukime dar.
  Taip prasidėdavo ir nesibaigdavo kasrytiniai mudviejų pasipliuškenimai baloje. O tai iš tiesų buvo puiki bala – joje nebuvo uodo trūklio lervų, kurios bjauriai įsivelia į plaukus arba sulenda į kelnių kišenes ir ne tik į jas, vanduo visuomet gaivus ir kvepiantis žeme. Žinoma, mano mergaitė būtų pasakiusi, jog tai eilinė balutė, atsiradusi visiškai niekuo neypatingoje dauboje. Na taip, ji buvo vidury kelio ar, veikiau jau, žvyruoto keliuko, vedančio į miestelį.  Miestelis taip pat buvo žavus. Nors, kai geriau pagalvoji, kodėl aš turėčiau veidmainiauti. Tiesą sakant (dabar kaip tik ją ir ruošiuosi sakyti), tas miestelis mums jau įgrisęs iki gyvo kaulo. Žinoma, negalima nepaminėti, jog tai drauge ir labai nepaprastas miestelis: čia aš po ilgų egzistencijos klajonių pirmą kartą susitikau su savo brangiąja, su savo mažyte, su savo mergyte.
  Mudu susitikome kaip tik tada, kai abu jau nebeturėjome namų. Taip, galėčiau čia girtis, jog išėjome patys, bet iš tikrųjų mus išmetė (jokiu būdu ne „atleido“), išdrėbė tiesiai į gatvę, atėmę bet kokią viltį sugrįžti. Taigi pratysoję pusvalandį stingdančioje tamsoje mudu pagaliau išvydome vienas kitą – du pamėkliškai išblyškusius sutvėrimus, kurių viduriai pūliavo ir virto laukan – taip visada nutinka, kai netenki namų, būsto, šeimininko, pastovumo – viskas išsiverčia lauk, ir taip parodai, jog nesiseka, jog sunku. Nespėjo nulašėti nė akimirka, o aš jau žinojau, kad ta tyra būtybė, esanti prieš mane, geba šildyti, gydyti, taurinti. Ji – viso ko  kuriantysis pradas. Susikišome savo išdribusias esybes į kelnių kišenes, susikibome už rankyčių ir patraukėme drauge (mudu juk priklausome vienai rūšiai – kaip galėtume palikti kits kitą tamsoje, šaltyje, nežinioje). Tą naktį smaguriavome tirštu saldžiu rūku ir ką tik iškepusio mėnulio atspindžiu vandenyje, nors šiaip man negalima valgyti kepinių – nuo jų aš tunku. Išsiprausę rasoje, užsikabarojome į šarkos lizdą ir ten užmigome. Kai nubudome, jos kojos nykštys buvo mano burnoje, o aš jai kulnu spaudžiau stemplę. Taip, lyg kokiame kovos ringe. Mano mergytė po miego buvo tokia žavi. Lyg bundanti žemė, lyg ką tik iškritusi rasa, lyg pirmieji pumpurai.
  Dabar be namų ir veiklos jau šlaistomės devinta savaitė. Orai kasdien pasirodo vis labiau subjurę. Mano mergytė siūlo kuo skubiau išvykti iš miestelio, bet juk ir taip aišku, kad iškeliavę dabar, Kalėdas sutiktume vis dar kur nors pakelėje. Kaip gi galima per tokią ypatingą šventę keliauti nežinia kur, juk tada svarbiausias dalykas – jaukūs, ramūs namai? Kyla klausimas, ar mudu katalikai? Turbūt ne, tik smagu, kai kitiems smagu. Jie tiki kažkuo, kas yra aukščiau, nors kiekvieną rytą keliasi, kiekvieną vakarą gulasi nė nepagalvodami, nė neprisimindami savo tikėjimo, bet vos tik nutinka kas nors blogo... Tada jie klūpo, skaito kažką iš mažų storų knygelių, vis žvilgčiodami į dangų. Jei toks jų tikėjimas, tuomet aš nesunkiai galiu susigalvoti ką nors įdomesnio ar bent jau prasmingesnio.
  Taigi devynias savaites brūžiname sėdynėmis parko suoliukus, palanges, parduotuvių vitrinas, savo odiniais batelių padais blizginame gatves, skersgatvius, ir nieko. Mano mergytė, mano švieselė liovėsi valgiusi, nutilo, miega vis daugiau. Kai nebegalėjau ilgiau stebėti jos slenkančių plaukų, parašiau skelbimą: „ Du daug vietos neužimantys sutvėrimai siūlo savo paslaugas mainais už aktyvią veiklą, būstą bei šeimininką“. Perrašiau skelbimėlį lygiai tris šimtus kartų. Tuos tris šimtus vieną skelbimėlį iškabinėjau visame miestelyje. Norėdamas nustebinti savo mergytę, apie tokį poelgį nieko jai nesakiau. Devynias paras nesulaukęs jokio atsakymo, ryžausi pats susirasti šeimininką. Iš pat ryto atėjęs į miestelio aikštę nusprendžiau laukti. Ko nors.
  Galop man pavyko. Spėjau įsikibti į baltos suknios klostę, nors kurgi čia nespėsi įsikibti, kai ji kone nušlavė mane drauge su aikštėje besimėčiusiais šiukšliukais. Ilgiausios ceremonijos, banketai, festivaliai ir šokių maratonai – visas tas triukšmas tik dėl to, jog du žmogeliai nusprendė padovanoti viens kitam žiedus. Po dviejų parų man pagaliau pavyko ištrūkti lauk iš nėrinių, dovanų bei nešvarių paklodžių labirinto. Strimgalviais parbėgau pas savo mergaitę, kuri miegojo drevėje. Aplink ją draikėsi baltų garbanų kuokštai. Mano vargšė gėlėlė, graudu buvo tokią matyti. Pakutenau ją smiliaus galiuku, ir tada dvi žalios akys įsmigo į mane.
- Kur tu buvai? Taip ilgai? Argi taip galima? – jos akys tebežvelgė į mane. Ji niekada nepyko. Tai prieštaravo prigimčiai.
- Radau namus.
- Namai gerai. Čia labai šalta galvai.
  Apgobęs mažytę savo švarku, lėtai vedžiau per arimus ir vieškelius. Šlapdriba nepagailėjo nė vieno siūlelio, nė vieno odos lopinėlio. Kai galop pasiekėme namus, aš paėmiau ją ant rankų ir peržengiau per slenkstį.
- Tu sentimentalėji. Sparčiai ir bjauriai, - išgirdau ją murmant per miegus.
  Paguldžiau savo mažytę ant palangės – į nėriniais nuklotą guolį. Apklosčiau, apkamšiau. Erdvė aplink vis dar kvepėjo praėjusia švente, juoku bei kūnų šiluma. Kai  nusprendžiau taip pat prigulti šalia ir snūstelėti, prieš mane išdygo Mirtis.
- Aš pirma užsiėmiau vietą. Čia mano zona. Jau devynias valandas sėdžiu be darbo.
- Mes devynias savaites šlaistomės be namų.
- Patys pasirinkote tokį gyvenimo būdą: Susižavėjimas bei Nekaltybė jau seniai nebemadingi.
  Kad ir kaip pikta ar graudu bebūtų, ta tamsi godi merga ir vėl buvo teisi. Sunku susitaikyti su mintimi, kad esi ne tik nebemadingas, bet, regis, ir visai nereikalingas. Mane aplenkia Aistra, mažytę aplenkia... Visi, kas tik netingi. Paėmiau savo miegantį lotoso žiedelį, savo spindulėlį, savo tyrumo krislelį ant rankų ir išsinešiau į šaltį.