"Paskutinis pavasaris" (arba" Sargai")

Kankorėžių miltais barstytu keliu ėjome trise: Tu, Ji ir aš.
Pabuvom, palojom… argi ne smagu? Švietė dviguba saulė. Sustojome prie putojančios upės – palakti.
Prie mūsų prisijungė dar viena kalė, iš snukio, o ir amžiumi dvelkianti pipirais.
Pabuvom, palojom.

Tu vizginai uodegą. Liūdnom ir be galo ramiom akim laukei nebylios kovos pabaigos.
Ji, lyg šakalų veislės palikuonis ,bejėgiškai inkštė ir raitėsi iš apėmusio mistinio nesmagumo. Girdėjome Jos pilvo urzgimą – buvo alkana…
Na, o aš debiutavau naujajame savo spektaklyje. Smėlio smiltelė sudūrė akį.
…palojom….
Kalė buvo itin rami, sušukuota. Viską stebėjo iš šalies, laukė Jai nukrisiančio kąsnelio. – Nesulaukė.

Takelis baigėsi. Prisėdome. Pabuvom…
Kalė ižūliai merkė man akį. Tyliai kaukė. Ieškojo spragų.
Mūsų kūnai po truputį menko.
Varna, perinti kaštonus, nesuderintom, prarūkytom stygom krankė liūdną romansą.
Pabuvom, palojom..

Tavo įkandimas buvo mirtinas. Mūsų – ne ką menkesni…
Kalė nepastebimai sunyko. Beliko tik bejėgiškas mažų Jos letenėlių barbenimas į stalą… o vėliau tik viso to aidas…
Pabuvom.

Ji ėmė nerimauti. Besiblaškydama staiga išbėgo į gatvę….                         
…kokia baigtis….
Taksi automobilio, iškviečiamo surinkus laimingų skaičių derinį: 44 4….. , ratas įsuko Jos naująjį pavadėlį… Išgirdau tik nedidelį žagtelėjimą… Daugiau Jos nebematėme…

Likome dviese.
Pabuvom, pakaukėm, privertėm prašiepti dantis ir mažąją pudeliukę, pribėgusią apsiuostymo ritualui.

...Išdygo trys mėnuliai….
Pirmasis rytų pusėj…
Antrasis ir trečiasis, lyg dvigubas kiaušinio trynys, niekaip nesiskyrė.
Švito.
Antrasis – raudonas pasislėpė vakaruose. Trečią - savąjį nuganiau į šiaurę.
       
Švito....

[Žinai, tokia jau mūsų paskirtis… - saugoti palieptą teritoriją.
Todėl nesipurtykim… būkim ištikimi patys sau.
Juk vis vien, anksčiau ar vėliau, šeimininkas išsitrauks šautuvą…]

Pabūkim…