Rašytojo žmona (arba Redakcijos atsakymas į F.B. laišką)

Jūsų laiškas sujaudino.

Jūs padėjot jį neįprastoj laiškams vietoj.

Kaip ir Jūs, labiausiai mėgstu rašyti apie save.

Man pasisekė. Mano vyras yra susivėlęs pražilęs žmogus, jis neišlenda iš nutrintų velvetinių kelnių, jo alkūnės blizga, jis nežino, ką valgo, kur gyvena - jis rašo.

Niekas nepažįsta jo taip gerai, kaip aš. Kartais pavargstu klausytis nesąmonių. Mama sako, kad jo žvilgsnis klastingas. Tai netiesa, jis paprasčiausiai yra atidus, o taip prisimerkęs žiūri todėl, kad yra trumparegis, o akinius palieka amžinai ant palangės, tik nežino, kokios.

Jis nepastebi, kad pasauly prasidėjo dar vienas karas, kad valdžia pasikeitė, kad butas šildomas nebe dujomis, o elektra, kad senstu –  dideli dalykai jam nieko nereškia.

Jis pamato kiekvieną šunį gatvėje ir su juo pasilabina,  tiksliai pakartoja detales filmo, kurį perpasakojau prieš trejus metus, nuvalo šokoladą man nuo smakro ir užsega palto sagą. Jis gyvena kaip Smulkmenų Dievas.

Knygas  rašo vien tik iš smulkmenų,  baisiai storas. Neįmanoma perskaityt. Ir nereikia, niekas nespausdins. Jos miega leidėjų stalčiuose, jei ne šiukšlių dėžėj. Gal net nužudomos moderniais popieriaus smulkintuvais.

Jis - rašytojas.

Ar  negalėtum iš šitų 800 puslapių padaryti 200, klausiu aš ir pasisiūlau padėti. Vardan kokybės ir galimybės.

Ne, sako jis, ir priduria, kad mėgsta viską, kas stora – storas knygas, storas žmonas, storas antklodes ir kates.

Net vasarą miega po pūkų patalais. Jis - šalčmirys.

Kai rytais pasilenkiu virš jo - sumurkia neatsimerkdamas. Sako, kad tada jam nerūpi viso pasaulio skurdas ir alkis. Bet jau po kelių minučių įjungia man užsienio radiją, kad galėčiau daugiau sužinoti apie pasaulį, kuriuo aš domiuosi.

Lupa man obuolius. Skaičiau, kad obuolio žievėj yra daug reikalingų medžiagų. Jis sako, kad tai kvailystės, be to, jam patinka juos lupti, sukant peilį aplink ir aplink, taip žievelės žiedas nėkart neįtrūksta. Jis – estetas.

Man nepatinka žiedai nei antrankiai. Ar mes turėsim vaikų? Kol kas turime katę ir knygų. 

Jo laikrodis rodo Europos laiką, bet jis to nežino, jis tik pasuko rodyklę į priekį - kad bent kur nors suspėtų. Visur vėluoja, man tai patinka, kine nereikia žiūrėti reklamų. Jis nemoka vairuoti. Jam patinka žemėlapiai, naminiai karveliai ir šieno kvapas, mano gėlės ant lango.

Sako – "jeigu numirčiau pirmas, ar galėtum daryt man ant kapo darželį, kaip visos moterys, kad visus metus ten kas nors žydėtų?" Aš pažadu.

Bet kol kas jis nemiršta, net neserga, tik aš visada sergu, ir visada – mirtinai, tada verda arbatą ir žiūri, kad gerčiau. Jis tiki, kad arbata ir pokalbiai gali išgydyti viską.

Visada įsimyli nuostabias moteris. Jos moka grakščiai sunerti rankas, natūraliai juoktis, yra studijavusios užsieny, turi pažiūras.

Jis niekada nėra mano.

Jam patinka dulkės, bet nepatinka sujauktos lovos, todėl visada jas pakloja.

Man sako – jo tokia keista pavardė, baigiasi –"chas",  jis - tikrai ne lietuvis.

Gal ir ne lietuvis, pritaria jis, ir pradeda dėstyti savo teoriją apie tai, kad vyrai yra augalai, o kam augalams tautybė – visų jų vardus gali parašyti lotyniškai.

Man patinka, kai jis kartoja: "tu - grafomano žmona, o aš – rašytojos vyras."

Man patinka viskas, kas jis yra.

Todėl Jūsų laišką, kurį radau vazone, laikau prie širdies savo velveto švarke.