Pečkurys - užkurys

Iš rukšlės gylio
jausmas braunas
link manęs.

Ryma išžyra žarstekliui krintus,
nuo delno sliaukia,
praeities užkalba  supas
ant vestuvinio žiedo.

Plekšt į ateitį apdega karklo  -
Vytuliuojuosi į atrytą kamuolį,
Metu krosnin senus vyturus.
Nedega.
Matau tik neaiškią praeigą.
Padelnyju tuštumą ir teiraujuos:

- Kas tu,
Jei Tavo mintis - tik įmintas pėdos galas į sutižusį sniegą?

- Aš, vyras, numesta gėlė.
Vyras, prišalęs varveklis prie mašinos duslintuvo.
Vyras, suspaustas liūdesio sląstais.
Aš, moteris, išeinanti užsidegus gatvės žibintui.

- Tu kalbi su liekančiu toliu už nugaros
ir krapštai panagę, kuri talpina mane.