kai laikas užsirūko dieną,
su pėdkelnėmis ant veidų,
pareina žmonės klausti - kiek, už ką?
aš tingiu.
kišenėse žirklės - sakau,
gal žirklių reikia; matyt nemato,
tuščia kad ir iškerpa masyviai piruetą.
užuodžiu - nekvėpuoju, ir vėl
kvėpuoju, ir priklijuoja lyg pašto
ženklą, lyg bėgančias akis nuslėptų -
šalčiu palaižo, džiūnu, rėkiu.
taip perveža tolyn - į morgą,
siunčia, neskubėti.
o laikas man pasiūlo džiuljetą.
aš tingiu.
kišenėse skylės. sakau -
turėjau žirkles; skylių gal reikia?
atsisuka tik skalpeilį įrėmusi, rami,
kasas nusirėžia, net negirdėti
ir lopo, lopo, ir kužda, kužda -
chloroformą širdžiai lėtą
Netingėk, neduok Dieve, kitąkart Džiuljetos nepasiūlys- graušies paskui. :) Gerai. Pabaiga labiausiai įstrigo. Graži tragedija. Gera tragedija. O, beja, kas tas chloroformas?
Antra strofa buvo šiokia tokia aliuzija į H.Radausko "Lunatikas". Morgas, skalpelis. Šiaip, labai idomu. Tiktai reikėjo pora kartų perskaityt, nes kai kada matomi neryškūs šuoliai tarp minčių. Bet reziumė - labai gražu.