Dar vaikas

Nuo galvos iki kojų apsivynioji
minčių maršką,
stoviu, dvistiebiu augalu mojuoju,
idant laukiančią putpelę
atpažintum be galo jaukią.
Po kojomis dulkėm raudonom
nusėtas kelias slenka,
už siūbuojančius žiedus
virš galvos raudonesnis.
Dvi akys, švelniausios valtys,
nemato manęs,
po savo paliktus pėdsakus nardo,
suskilusius laukus, į juos
šuoliuojančias tuščias ores,
šilkinius arklius, žemėj
užtroškusias daržoves...

Tavo tėvai už stalo sėdi.
Delnuose jų čirpsi viščiukas,
per pirštus lietus teka.
Buvai dar vaikas,
ant klėties slenksčio užlipai
ir valgei duoną.
Vaivorykštės gaidys, didesnis
už kaimynų trobą,
barzdotos varnos bijojo,
mažesnės už žirnį.
Ankštys žirnio su lietpalčiais ilgais
nekentė laukinių rožyčių
ir skrido per kiemą,
skrido šlapias balandis,
jų nuomininkai amarai vaitojo,
nes tu buvai sraigė ant mano kelio,
o aš, labai pavargęs vėžlys,
mojavau augalu dvistiebiu.