Žibintai užspringę, o prieky – tik raistas,
tik gatvių kolonos, iš miesto išvytos.
Į smegenis rangos šaligatvių pleistras
ir girto šlavėjo išbudintas rytas:
į šluotą – po skausmą, į skausmą – po žmogų,
iš nieko sutvertą, iš dulkių nukaltą.
Ant grindinio rytas naktim užsimoka,
nors meilės nebuvo ir niekam nešalta,
išlipti iš lovos į brėkštančią lygtį,
ir spręsti kavos nevirtos teoremą.
Reikės vėl save gatvių filtrui palikti:
kaip žmoniškai žema, miesčioniškai žema
ant žemės nužengti iš rytmečio tirščių
į skystą neono vitrinų reklamą.
Jei kirvį turėčiau, tai rytą nukirsčiau,
klausyčiaus aš beržo - lai šluotomis šlama,
mane suskaičiuoja, dar prideda lopšį.
Bijau aš į šluojamą miestą nukristi,
kur grindinio scenoj skubėjimą lošia,
kur dulkės - žiūrovai, vitrinos – artistai
nespėja gyventi, pabusti nespėja.
Mieguistom, raudonom akutėmis kuojos
žvynų nepalieka brastoj ant alėjos -
į niekur šlavėjai gyvenimą šluoja.
..į šluotą – po skausmą, į skausmą – po žmogų,
iš nieko sutvertą, iš dulkių nukaltą.
Nuostabiai šios eilutės perteikia šlavėjo judesius.
Dovanoju 5 vantas.