Istorija apie patefoną. Tvarkdariams

Ta diena, na, toji, laimingiausia, skaitosi, diena, buvo gegužės, berods, penktoji. Kai jau pavasaris po truputį visai baigia įsigalėti, žinot,  kai visi linksmintis nori. Buvo likę apie 75 val. iki pagrindinės fiestos (gimtadienio žmonos), tik va, nebuvo kas pagroja, visi muzikantai jau išgraibstyti, kas belieka: reikia gi aparato kažkokio. (Čia tikriausiai įžeidimas visosioms technologijoms, už jų paskutiniosios vietos paminėjimą, bet tiek to – nepykit labai ilgai).
Jiedu tada vaikščiojo, gal tiksliau tariant sklandė po parduotuves it putpelės laimingi. “Uch, čia tas prastokas”; “Ach, šitas toks gremėzdiškas” ir visos kitos panašios aukštuomeniškos, atseit, srutos iš jų burnų bėgo kaip iš kibiro.
Ir pagaliau, galų gale, galiausiai, baisiai neįtikėtina, bet jie priėjo liepto galą: pamatė tą nuostabų, paprastą, pilku permatomu dangčiu uždengtą medinį patefonėlį, abiejose pusėse apdėtą languotais garsiakalbiais. Šis tartum šypsojosi, bet taip droviai, baugščiai, tartum prašė palikti jį ten: “Jeigu galima, teta”. Bet kur tau! Tokios tetos taip ir laukia, kol jų paprašysi ko nedaryt, tuoj pat elgtis priešingai pradės!
Aparatas, žinokit, velnias, brangus iš tiesų buvo, ir sutuoktinis jau sukosi eiti, kumščius kišenėse grąžydamas, bet kas gi nežino moterų: dangus nugrius, bet šitos tai jau gaus ko panorėjusios. Taip ir nutiko: kad ir per kokius tylius bei grasinančius šnabždesius ar didžius nusivylimus, pažadus niekada nieko nebe, žnybčiojimus į šoną iki kol akys išvirto - parduotuvėje visgi įvyko kasos aparato atidarymas ir nemažos, už naujutėlaitį, kokybišką, penkių rankenėlių patefoną, trijų, na, beveik ketverių skaitmenų sumos priėmimas.
Abu išėjo raudoni; vienas nugalėtas, kitas nugalėjęs, trečias maiše liūdnas. O liūdnas tai visai rimtai. Nešą jį, linguoja jis viduje visaip, trankosi dėžėje į visas puses, patefonas tik galvoja, mąsto, kaip jam dabar bus vienam: be radijos “Спутник”, nepaliaujamai burzgiančios paistalus šalia, be Fotoaparato, baisiai įdėmiai visus stebinčio, be Kavos Malimo Aparato, be Svarstyklių Pusiau Elektroninių, o labiausiai jam graudu dėl vyresniojo brolio Gramofono buvo. “Kas dabar daryti reiks? ”- visai suglumo.
Atėjo gegužės vienuoliktoji, gimimo diena, ta gi, dėl kurios visas tas maratonas vyko. Gimtadienis praėjo. Patefonas nučiupinėtas, nubučiuotas, galima sakyti, nes ko tik girti seniai neprigalvoja, išvydę didelę naujovę akyse; ir vos ne pagiringas ryte jautėsi.
Paliko jį tą dieną pas močiutę, ant medinio trikojo stalelio vargano, tas vis dulkėjo, dulkėjo, močiutė retsykiais atėjus nušluostydavo, aptvarkydavo, pavėpsodavo ilgesingai. Taip ir praėjo dvidešimt metų, o patefonas tik žiūri: aplink visokios naujovės, čia bulvių tarkavimo mašiną, čia kažkokią aparatūrą, kur  visai mažytukės plokštelės blizgančios kišdinasi su muzika, čia televizorių prie sienos priplotą, čia dar ką į namus neša... Ir visi taip niekinančiai žiūri į jį, kad tas vieną dieną pamanė imti nusižudyti kaip nors; tiek metų nenaudotas, kam jis bebus reikalingas, galvojo.
Taip ėmė ir padarė vieną naktį: susitarė su vinele, kad ši pakryptų, tuomet garsiakalbis BUMT patefonui ant galvos, o tas TEKŠT and grindų, ir subyrėjo visa jo širdis. “Ai ai ai, ”- pašoko tik staiga, - “koks baisus sapnas, nenoriu šitaip mirti, gal verčiau kaip nors kitaip”. Ir pūpsojo toliau.
Pagaliau atėjo močiutės gimtadienis, visi susirinko, rėkauja tik, ūliavoja, kuris garsiau, o mergaitė viena žiūri liūdnai į patefoną. Sėdi sau ir žiūri, sukandusi dantis iš neapykantos įkaušusiems tėvams. Ne dėl to, kad jų nuolat nekenčia, bet kam jie girti dabar, tas ją baisiai erzino; kiek sykių maldavo neprisigerti jų, o jeigu taip jau baisiai trokšta taures kilnoti, lai ją namie palieka, tai ši bent piešinį nupieš ar knygą paskaitys. Maža gi mergaitė, nežino tėvų. Įjungė patefoną, užgrojo tasai, nusišypsojo mintyse plačiausiai, mergiūkštę paklaikusiai įsimylėjo. Ir ši jį taip pat. Patefono garso ji nebuvo girdėjusi; traškančio tokio, kirbančio, trapaus labai.
Praėjus penkeriems metams, vėlgi po tylos ir stagnacijos etapo patefono gyvenime, mergaitė toji tuoj pat atbėgo namo neštis to daikto išsvajotojo. Žinoma, taip, kodėl ji tiek laukė, ar ne. Tėvai neleido parsinešti, sako DAR VIENĄ GRIOZDĄ NAMO, DULKĖM RINKTI. Mergaitė šėldavo tai išgirdus, bet neturėjo tiek jėgos (fizinės juk), kad parsitemptų štai šitokį didžiausią sunkulį per pusę miesto.
- Gal kas turit plokštelių, gal kas turit plokštelių?
- Kokių?
- Ai, bet kokių! – visoje mokykloje, interneto platybėse, skelbimų lentose aidėjo šitas klausimas.
Ji dievino jį, klausės kasdien, valė dulkes, žiūrėjo, kad tik adatai kas nenutiktų, ar dar ten kokia liga neprisikabintų senatvinė. Laikui bėgant, žinoma, vis rečiau įsijungdavo: mokslai rimtėjo, laiko mažai muzikai belikdavo.

Tą dieną namuose buvo keičiami langai, nes visai jau pūtė per visus galus vėjas griausmingas, vos ne šerkšnas klojosi viduje, lauke jau snigo. Mergaitė, tiksliau gal būtų ją vadinti mergina, buvo itin geros nuotaikos, po pamokų susitiko su mylimiausiu, visuomet jai šypseną keliančiu draugu, kurs jai jau tikriausiai patiko šiek tiek labiau negu draugas, nors ji pati niekaip apsispresti negalėjo, ir štai ji grįžta namo, va, langai dar nepakeisti, darbininkai dirba savo darbą, kambariai apkrauti daiktais, viskas suvelta ir sumėtyta. Praėjus kelioms valandoms, darbininkai išeina, moterys pradeda tvarkytis.
- Mamyte, - šnibžda ausin, - o kur patefoną padėjai?
- Išmečiau.
Mirtina tyla užgulė jos ausis, po kurios garsus spiegimas išsiveržė iš burnos merginos. Nubėgus iki konteinerio, parslinko tuščiomis.
Jis buvo visas apsnigtas, gulėjo numestas, išsidarkęs, šlapias. Ji dar paglostinėjo jį, palaikė rankas ant jo sudėjus minutėlę vieną kitą. Paskui nuėjo.
- Gal vis dėlto nusimest nuo stalelio vertėjo.. -  pro sūrias, dideles ašaras galvojo tyliai patefonas, - na, - įkvėpė, - nieko, tuoj gi, jau greitai.