Zoo

Aš noriu būti Polack’as.
Suspaudžiu pūkuotą kaktusą kaip tik galiu stipriau. Ne, tai ne toks kaktusas, kurio spygliai ilgi ir auga po vieną, o juos lengva išsitraukt. Šito kaktuso spygliukai maži, bet jų be galo daug, jie visaip susikryžiavę ir kai suspaudi jį rankoj, spygliukai sminga visi iš karto, sminga visom kryptim, jauti, kaip delnas dilgčioja tartum nugulėtas.
Drebiu kaktusą ant drobės ir prigulu laukti, kol spygliukai pateks į mano kraujagysles ir pasieks širdį. Alkoholis – atgyvenęs būdas apsvaigti. Narkotikai visi išbandyti. Seksas veikia trumpai. O štai infarktas pakelia tave į aukštesnį lygmenį, kartą jis man net parodė šviesos tunelį. Aišku, tai irgi nelabai sveika, bet… Dar vienas mažas infarktas man nepakenks.
Rūkau jau antrą cigaretę, bet nieko nejaučiu. Nesminga spygliukai į kapiliarus, net venų nepasiekia. Jaučiu tik dilgčiojantį delną, širdis plaka ramiai, pasiutusiai, prakeiktai ramiai. Aš laukiu permušimų, sekundinių sustojimų, skilvelių virpėjimo, greitosios, baltos palatos su baltom lovom, baltais daktarais, baltom tabletėm ir skaidriu palatos kaimyno Stepo gėrimu, kurį – keista – jis vadina “balta”!
Kas belieka. Keliuosi ir einu virtuvėn. Infarkto šiandien nebus. Negerai – jau trečia diena niekaip nepriverčiu širdies streikuoti. O jei ji daugiau nebestreikuos? Negali būti… Neištversiu. Kodėl tokios nelaimės atsitinka būtent man?
Nebegaliu – vos įpuolęs virtuvėn jau ieškau, ką čia dar išdrėbus ant savo kūrinio. Obuoliai. Ne, nesupuvę neištikš, nebent sutrinčiau. Trinti tingiu. Taburetė. Nebent pjaustyčiau ir berčiau pjuvenas. Kuičiuosi spintoj, ieškau pjūklo. Pjūklo nėra, mane siutina! Na kur viskas dingsta šituose namuose?
Išeinu laiptinėn. Kaimynas iš keturiolikto turėtų turėt, jis visada visko turi – net krūvą vaikų ir žmoną didžiulėm krūtim. Ir turkio spalvos aštuoniasdešimt penktų audi aštuoniasdešimt su spoileriu. Ir pjūklą juk turės?
Laiptinė – didelis, baisus monstras. Ji panaudoja savo kvapą – gesintų nuorūkų, benamių šlapimo ir sudžiūvusių moteriškių mišinį – kaip anestetiką ir užmigdo mano budrumą. Tada apsilaupę turėklai, iki tol atrodę labai ramūs ir netgi savotiškai draugiški, akimirksniu šoka iš savo vietų ir smailiais galais sminga į mano liemenį. Šaltas metalas ištraukia besimuistančią ir klykiančią mano asmenybę. Turėklai pasigalanda aprūdijusius galus į laiptų betoną, pasiguldo ant tų pačių laiptų asmenybę ir pradeda pjaustyti. Toji pjaustosi lengvai, lyg būtų jau suraižyta punktyrais (lyg pašto ženklas), bet klykia nesavu balsu.
Kai pagaliau mano asmenybė padalinta į tris dalis – Gerąjį, Blogąjį ir Visai Nieko, o kūnas guli paslikas ant pilko betono, turėklai nurimsta ir grįžta į savo vietas – toliau saugoti neatsargius gyventojus nuo garmėjimo apačion.
Visos trys asmenybės dalys dabar sėdi ant laipto, ir neatskirtum kur kuri. Tada Blogasis atsistoja, apsivalo kelnes, nusišluosto kraujuotą dešinę pusę (būtent dešiniuoju šonu jis buvo prilipęs prie Visai Nieko) ir patraukia link kaimyno durų. Pjūklo.
Gerasis nusprendžia, kad pjūklo jam visai nereikia – jis šlykštisi visom agresijos atmainom – atsistoja ir bėgte leidžiasi laiptais – tiek dar daug turi šiandien nuveikti, tiek gero padaryti…
O Visai Nieko sėdi ant to pačio laipto net nenusišluostęs kraujuotų šonų (jis buvo vidurinis) ir kramto nagus.

Blogasis jau spaudžia durų skambutį. Įprasta procedūra – skambutis, žingsniai už durų, akutė užtemsta, vėl nušvinta, trakšteli raktas, nusilenkia rankena ir durys atsidaro.
- Sveikas, - paglosto Blogasis purius vaikučio plaukus. – Tėvelis namie?
- Namie…
- Tai pakviesk.
Vėl žingsniai.
- Sveikas.
- Labas. Gal pjūkliuką turi?
- Lyg turiu. Užeik, paieškosiu.
Blogasis užeina. Mandagiai – prieš įžengdamas nusiauna batus, pasisveikina su žmona Didžiąja Krūtim, pagiria vaikučius.
- Užeik į virtuvę; motin, duok svečiui ko užkąst.

Gerasis lekia laiptais, nušviesdamas visą apniukusią laiptinę savo plačia šypsena. Tiek dar visko daug padaryt, tiek planų – ko daugiau žmogui reikia?..
Pirmiausia jis atskaito paskaitą apie vagiliavimo žalą jaunai asmenybei bei gresiančius pavojus atsidurti atitinkamose įstaigose paaugliui, lupančiam kaimyno pašto dėžutę. Tas gūžteli pečiais ir jam išėjus vėl plėšia skardos dangtį. Gerasis išbėga laukan – lyja. Bene už šimto metrų nuo liūties bėga žmogelis. Gerasis jį pasiveja, nusirengia bliuzoną ir iškelia virš nelaimingos galvos. Gerąjam šalta, be to, ir bliuzono žmogelis net nemano atiduoti, bet širdyje taip lengva, taip lengva… Pro lietaus lašus jis dairosi – kur čia dar kam padėjus? Deja, niekas nekiša tokiu oru nosies. Tada Gerasis bėga šaligatviu iki pirmų kiek atviresnių durų – gal ten vėl bus nelaimėlių?
Gerasis įbėga pro tas duris – už jų vietinis baras.
“Ačiū Dievui! ” – pagalvoja Gerasis. “Kur kitur, jei ne šitoj irštvoj, bus daugiausia nelaimėlių? ”

Visai Nieko jau nusikramtė visus nagus. Iki geluonių – net dilgsi. Na, ne visai visus, bet kojų nagų juk nepasiekia.
Laiptinė visai neatrodo monstras Visai Nieko. Visai Nieko visai patenkintas, kad jį atskyrė. Nors jis buvo patenkintas ir kai buvo kartu su tais dviem. Bet jie jam atrodo šiek tiek kvaili. Nors – nieko baisaus.
Visai Nieko ima krapštyti nosį.

Gerasis prisėda už baro, šalia labiausiai nusilakusio lankytojo. Blogasis prisėda už stalo šalia kaimyno žmonos. Gerasis pakelia ant baro gulintį nelaimėlį ir žiūri jam į veidą. Blogasis mandagiai pasisveikina ir žiūri į milžiniškas žmonos krūtis. Gerasis nori padėti. Blogasis nori ko nors malonaus. Barmenas klausia Gerojo, ar nori jis ko nors išgerti. Kaimynas klausia Blogojo, ar sutiks su juo “perlaužti buteliuką”. Gerasis atsisako ir net išrėžia, kad alkoholikai miršta daug anksčiau. Blogasis mielai sutinka – “gyvenimas juk trumpas”. Gerasis bando prižadinti gulintį. Blogasis bando įsiteikt kaimyno žmonai.
- Nori namo? – klausia Gerasis.
- O kur pjūklas? – klausia Blogasis.
- Noriu… - išlemena girtas pavargėlis.
- Pjūklas pas kaimyną. Paskolinau brodiagai ir neatiduoda jau keli mėnesiai.

Visai Nieko iškrapštė visą nosį. Jo kelnės dabar snargliuotos – valė į jas pirštą. Nosį peršti, nes Visai Nieko nukrapštė viską net su epiteliu. Visai Nieko galvoja ką veikti toliau. Jis pradeda švilpauti, ir jam visai smagu.

Gerasis išklauso vargšo adresą, išeina į gatvę ir įsodina jį į taksi, duoda taksistui kišenėj rastus dešimt litų. Labai laimingas jaučiasi Gerasis. Kišenėj jis turi dar vieną banknotą su lakūnais, už jį jis gali padaryti dar vieną gerą darbą. Jis įeina į barą. Vėl prisėda už baro ir dairosi, kam čia dar padėjus.
Bet jam nereikia ieškoti. Prie jo prieina graži dama ir klausia:
- Gal galėtumėt man padėti?
Puiku!
- Kuo galėčiau būt naudingas? – nusišiepia Gerasis.
- Aš ieškau kas nupirktų man išgerti…
Štai ir dilema – juk Gerasis nenori, kad dama mirtų daug anksčiau nei ji mirs.
- Galiu nupirkti nebent limonado, - sako jis ir didžiuojasi savim – kaip gražiai išsisuko, du gerus darbus iš karto padarė.
- Gerai, tiks ir limonadas, - šypsosi dama. – Dovanotam arkliui…
Gerasis užsako stiklinę limonado.
- Ne! – sako dama. – Užsisakyk ir sau! Viena aš negersiu.
“Nieko baisaus – vistiek dar liks pinigų kokiam smulkiam geram darbui” – nusprendžia Gerasis ir užsisako antrą stiklinę limonado. Jie susidaužia.
- Galima, aš jums į ausį kai ką pasakysiu? – klausia moteris.
- Galima.
Moteris pasilenkia, priglunda prie jo skruosto savo šviesiais plaukais ir tyliai sako:
- Ačiū.
- Nėr už ką, - sako Gerasis ir siurbteli dar limonado.

- Tai gal eisiu aš tada pas tą kaimyną? – klausia Blogasis.
- Ne, aš nueisiu, kam čia tau vargintis. Dėl gero žmogaus negaila. Tik prieš kelionę… - sako namų šeimininkas, išgeria stikliuką, apsiauna batus ir išeina.
Vos tik jis išeina, žmona iškart atgyja.
- Ačiū Dievui, išėjo, - sako ji. – Jau šitas koks bjaurybė… Tik gert ir nieko daugiau. Sakė man mama už jo netekėt, oi sakė… Jūs juk nevedęs, ane?
- Ne, - šypsosi Blogasis ir spokso į žmonos krūtinę. – Vadink mane tu. Gersi?
- Aišku! – sako žmona.
Vos už kelių minučių visi vaikai susirenka prie miegamojo durų paklausyt, ką ten veikia jų mama ir dėdė iš gretimo buto.
- Mamai skauda… - sako pats mažiausias.

Visai Nieko jau nebe visai nieko. Užkniso jį taip sėdėt ir krapštyt nosį užsikandant nagais. Aišku, dar tiek vietų nekramtytų ir nekandžiotų, bet kiek gi galima?! O juk kišenėj dar dvidešimt litų – nustemba jis, įkišęs ten ranką!
Visai Nieko visai nieko būtų išgert.
Jis pirmąkart atsikelia nuo savo gimtojo laipto ir patraukia žemyn – parduotuvėn.

Gerasis atsibunda nuo užpakalio skausmo. Tokio duriančio, labai nesmagaus. Apsidairęs supranta – jis dideliam dideliam pastate.
- Keliasi, jau keliasi, - šnabžda kažkas aplinkui.
Gerasis atsisėda, pasikrapšto akis ir – Ojėzau! – pamato, kad jis nuogas!
Niekas neduoda Gerajam nei pinigų, nei drabužių, net stoties valkatos – pasirodo, jis stotyje – nesako, kaip jam pareiti namo. Tik krizena visi…
Gerasis krūmais, krūmais, paklaidžiodamas traukia namo, o galva taip svaigsta.
“Negi aš gėriau? ” – galvoja jis. “Negali būti, juk geriantys gyvena daug trumpiau… Kaip aš toj stoty atsidūriau? Kur mano drabužiai? Ką aš su ta dama veikiau? Nejaugi?.. ”
Iš siaubo jis net ranka burną užsidengia. Nejučia.
Pagaliau jis išvysta gimtąjį namą. Greitai perbėga gatvę – pats jaučia, kaip netiesiai bėga – ir užšuoliuoja viršun, kur guli paslikas jo šeimininko kūnas. Su neaprėpiamu džiaugsmu jis įgriūna į savo šeimininką ir palaimingai apsvaigusiai užmiega.

Kaimynas grįžta su pjūklu po geros valandos – dar labiau įkaušęs. Randa Blogąjį ir mieląją žmoną, tiksliau, nuosavą Didžiąją Krūtį, miegančius. Blogasis įsikandęs Didžiosios Krūties didžiąją krūtį lyg kūdikis.
“Aš tau parodysiu pjūklą” – galvoja kaimynas.
Blogasis tuo metu nieko negalvoja – miega. Atsibunda tik tada, kai pajunta aštrų skausmą. Kaimynas pjauna jam pirštą!
- Ką darai?!! – subaubia Blogasis ir šoka iš lovos.
- O ką tu darai?!! – baubia kaimynas.
Pabunda susivėlusi Didžioji Krūtis, į koridorių pasižiūrėti išbėga vaikai, tik Audi ir spoilerio trūksta. Bet Blogajam tai nerūpi – jis jau atėmė pjūklą iš kaimyno ir dabar laiko jo ašmenis prie kaimyno kaklo.
- Atiduok pirštą! – rėkia, net vaikus prajuokina.
Kaimynas tik gurkt ir piršto nebėra.
- Veee, - rodo tuščią burną kaimynas Blogajam.
Blogasis atplėšia kaimyno švarko ir apsivynioja vietą, kur turėtų būti pirštas, tada įkerta pjūklą kaimynui į kojos minkštimą (kauksmas nesvietiškas) ir bėga iš to buto net drabužius užmiršęs.
“Reiktų ligoninės, bet tikriausiai nieko neišeis, ” – galvoja Blogasis. “Asmenybės dalių ten nepriima, ten asmens dokumento reikia, socialinio draudimo…”
Tad kas belieka – susvyruoja ir griūna į tą patį paslikąjį kūną, kur jau guli nuogas apsvaigęs Gerasis.

Visai Nieko grįžta iš parduotuvės su degtinės buteliu. Jis žino, kad reiktų stebėtis ta greitosios pagalbos mašina prie namo ir baisiu triukšmu iš keturiolikto buto, bet jam dzin. Visai Nieko prasilenkia su neštuvais, kuriuose guli kaimynas su pjūklu šlaunyje, bei verkiančia jo žmona, kuri glėbyje neša porą vaikų (kiti bėga šalimais) ir nuoširdžiai atsiprašinėja.
Visai Nieko tik kilsteli antakius.
Kai pagaliau jis užlipa prie savojo kūno, mato ten jau gulinčius Gerąjį ir Blogąjį. Kas belieka – paskubom išmaukia degtinę ir čia pat, vietoj, griūna į kūną.

Atsikeliu.
Nieko neprisimenu.
Atsirakinu buto duris (iš trečio karto pataikau raktą į skylutę), užeinu.
Prisimenu, kad kažką veikiau svetainėj, paskui kažkur ėjau, nugriuvau, o atsibudau jau girtas.
Ir, rodos, ne tik girtas – kažkaip bloga ir haliucinacijos lyg rodosi – matau šokančius pjūklus ir kaktusus – jie taip porom susikabinę ir sukasi sukasi… Bloga darosi.
Nebereikia man pjūklo – bus ką ant drobės išlieti. Tereikia sukišti du pirštus gerklėn – ir pasipila menas.