jis guli šaltoj vonioj
ir krato į ją pelenus bei meta
nuorūkas
kad būtų šilčiau
(o šilčiau nesidaro ir jis tai supranta)
bet taip gera kažkuo patikėti
dantukų fėjom
Deividu Koperfildu
pelenų šiluma
meile
ir įvairiom filosofijom
jis tik guli ir rūko
ir nejuda
nes pajudėjus šaltis nukrečia
kūną ir pastato piestu
gyvaplaukius
tik guli
vos kvėpuodamas
ir nejuda
o kai išlipa
ir nusibraukia prilipusius pelenus
nuo kūno
tai štai jum brangieji
ir egzistencializmas
ir naujas gyvenimas
ir mano
kaip užkietėjusio asocialdemokrato
viršūnė ir šaknys