Lopšinė

Pilkos lapės išeina per purviną, dar neiškritusį, sniegą,
Prisidegusios nuorūkas, spjovusios bronzinėn upėn.

Katinai nusišypso ir lenda gyventi į veidrodį.
Apsiverčia ant šono negyvas herojus, toliau būna miręs,

Ir toliau dukart kaltas, iš juodo granito iškaltas,
Trečią kartą pakartas šuva, jau pripratęs, supratęs –

Kas neieško – suranda tik tai, ko nebuvo ieškojęs.
Žaižaruoja ir rūksta jaukus personalinis pragaras.

Pilkos lapės išeina nagais išdraskydamos puslapius
Iš mažų sapnininkų minkštais ir gauruotais viršeliais

Virš šviesių magistralių, vitrinų, medinių dėžučių
Kyla, leidžiasi, kyla ir leidžiasi smulkintas popierius.