nekalbus

ten dykumos,
lietūs ir dykumos,
ir smėlio balti okeanai

ten užlieja akis
ir nuspręsti sunku
ar tai medžiai po truputį auga,
ar susigeri tu,

tartum lašas, prakaito lašas
apkeliavęs pusę pasaulio
ir pusę pasaulio pamiršęs,
iš savęs į save,
kai nusivelki drėgną paviršių,

ten susirenka žemės trauka
ir jautiesi kaip tas,
kuris laukia vilkų
savo nago kiaurymėj.

ir lėtai, be galo lėtai,
skrenda paukštis,
virš miego kalnynų.

ten žinoti nereikia -
kas prasideda tyliai,
tas tyliai ir baigiasi.

- - -

o milžinas miestas,
paglostytas lengvo sprogimo,
savo aitvarus dulkes
iššaudo į dangų

ir primerkdamas akį
kaltuosius suranda.

ar jauti?
jis tave atpažino..