have a nice trip!

Galvoje ištisai skambėjo kvikstepas. Josifas purtė galvą, tarsi norėdamas nuvyti įkyrų, šizofrenišką ritmą. Prieš akis stovėjo juodi lakiniai batukai. „Kur aš, po paraliais?! “ bandė susivokti Josifas, nes šią sekundę jautėsi tarsi naujai gimęs, lyg kokia ranka būtų ištraukusi jį iš chaoso naujam tapsmui. Kai batukų vaizdas dingo jis suprato gulįs ant jūros skalaujamų uolų, spigino saulė ir ant jo dribo karšti spinduliai kartu su vėjo atneštais jūros purslais. Trumpais blyksniais ėmė sugrįžti atmintis. Kažkieno plaukai, lėktuvų liepsnelės skrodžiančios naktinį dangų, mėnulio pjautuvas, keistas kvapas...
„kas per kvapas? “
- I am sorry, how’s  the water?
Josifas pakėlė paraudonavusias akis į jį sutrikdžiusį objektą – tai buvo sena italė nudistė. Šiaip jos pasirodymas jį suerzino, kol neatkreipė dėmesio į ponios kūną. Ruda oda vilnijo įvairiomis bangomis, kaip banguoja jūra pučiant lengvam brizui, ji atrodė tarsi nesenai sustingusi lava – įspūdingas vaizdas. Josifas nepajuto kaip ėmė keliauti tais raukšlių labirintais. Moteris nesulaukusi atsakymo  nusileido uolomis žemiau ir įlindo į skaisčiai mėlyną vandenį. Josifas vis dar keliavo. „Ne, atsibusk brolau, kas tau darosi?! ”
Jis pasilenkė prie jūros ir panardino į gaivinantį mėlį chaoso pritvinkusią galvą.
Kažkas jį įsiurbė.
Tamsiame triukšme mirgėjo šviesos, raitėsi įvairūs kūnai. Triukšmas buvo siaubingas. Šviesos ir ritmas tarsi nedideliu kirvuku kapojo Josifo kūno dalis. Kažkur tolimiausioj smegenų raukšlėj, arba virpančios lempos liepsnelėj mojo senoji italė. „ Aš žlugęs“ pamanė Josifas ir griebėsi pirmo pasitaikiusio skverno. Pasirodo tai buvo plaukai.
- Ką darai asile! Peša.
Josifas buvo stipriai persigandęs dėl to nesugebėjo paleisti savo laimikio. Mergina sustingo ir įsistebeilijo į jo paklaikusias akis. Taip jie išstovėjo keletą minučių nejudėdami. Galop Josifas atitoko:
- Gal galiu paimt už skverno?
- Taip.
Tada jis lėtai viena ranka vis dar laikydamasis plaukų paėmė už skverno, ir tik tada kai įsitikino jog laikosi už švarko krašto paleido plaukus.
- Kur aš esu? – paklausė.
- O ką aš žinau kur tu esi, aš tai klube.
- Tai ir aš tada klube.
- Nebūtinai.
- Ką sakei?!
- Sakiau – nebūtinai.
- Gal galim išeit į lauką, nes nieko negirdžiu.
Mergina pasuko link išėjimo per tirštą mirgančią triukšmo jūrą. Bet ji vis nesibaigė, sintetiniai kūjai daužė ausų būgnelius ir vertė Josifą gūžtis. Mergina atsisuko:
- Šiandien išėjimo nėra!
- Kaip tai nėra?!
- Na, paprastai, keisti tavo klausimai.
- Kaip žmonės gali ištverti šį triukšmą? - pasilenkęs prie merginos ausies suriko Josifas.
- Jie yra jo dalis.
- Kas?! Gal gali garsiau?
- Sakiau DALIS.
- A... – Josifas nieko nesuprato.
Jis vis tebelaikė merginos švarko kraštą ir stebeilijo į jos ausį. Iš jos išlindo pirštas ir ėmė lėtai kviesti Josifą. Jis beveik girdėjo prislopintą hipnotizuojantį balsą. Ir po truputį, nesipriešindamas, ėmė lįsti į ausį.
Ėjo apšviestu tuneliu. Josifas visaip bandė išsiaiškinti jo funkciją, t. y. kur jis veda, ir kas juo vaikščioja ar važinėja. Sienose šypsojosi mozaikinės undinės ir tamsžaliai delfinai. Kaip būna dažniausiai – šviesos, tunelio gale nesimatė. Josifas ėjo pirmyn, kaip visada, genamas inercijos – susitaikęs su šia būsena ir kiek įmanoma labiau atpalaidavęs įsitempusį protą. Ėjo nesitikėdamas kažką prieiti, ar kažkur patekti. Ilgainiui tunelis ėmė siaurėti. Netrukus Josifas jau ropojo. Jis ėmė užuosti gaivaus oro kvapą, ir išgirdo tolimą ošimą. Tunelio gimda visai susiaurėjo, bet Josifas išpiltas prakaito yrėsi toliau. Galop jis pasiekė tunelio galą. Pro apvalų apskritimą matėsi juodutėlė jūra maigoma gan stipraus vėjo. Išsiropštęs iš tunelio Josifas išsitiesė ant akmenuoto kranto ir atsidusęs pažvelgė į dangų – į jį taikėsi spindinčio skorpiono geluonis, ir visa juodoji arena knibždėjo lėktuvų.
Josifas nusišypsojo. Pakėlė galvą ir nužvelgė savo atvaizdą lakinių batukų veidrodiniame paviršiuje. Turbūt tai reiškė poilsį.