Smėlininkė

“…o mano ilgesys - dagilis liepsningas,
tik jis ten skrajoja laisvas …”
                                    (Dūšė “Dagilis II”)

Į šiaurės vakarus nuo jūros miesto,
kur pralekia galybė paukščių,
nutolusi akis nurimsta kur,
šiaudinį kaspinėlį jūrvėjai šiurena.

Tai smėlininkė – jūrvėjų sesuo –
smėlynų šviečianti dėmelė.

Sutapusi su smiltlendrės gentim,
iš lėto, lyg grotų  netvariausią paslaptį
arba tikėtų į kalnelį tekant upę,
smėlynų fonemas kartoja – tarp pirštų
mažyčiais smėlio pylimėliais mintį tekina.

Tai smėlininkė – permatoma valanda –
smėlynų šviečianti dėmelė –
smakrelį į kelius įrėmus
su smėlio skepetom sutampa,
su viršumi,
su apačia…

Jos delnuose – mažytis atšvaitų namelis –
tarsi Karalių pasaka auksiniam rutuly,
kurio viduj – levandų ir čiobrelių aromatas,
kur žydi stalas, kvepiantis medum ir vaisiais.
Delnais suplot lengvai tereikia – atsidaro durys,
subėga nutrūktgalviai auštriniai, sirokai – jos vaikai,
jie spurda ant suolelio, tarp smiltelių ritinėjas,
su jūrės kumelaitėm galynėjas.

Pro atlapas duris pasaulio horizontas plyti...

Iš ten į atšvaitų namelį pareina jos Karalius.
Jis kuria židinį, patiesia smėlio skepetą,
išnarplioja iš jūrdumblių tinklelio lauknešėlį, glosto jį.
Tai – knygos –  pasaulio praeitis ir ateitis –
smėlių fonemom išrašytos.
Ir skaito jie, ir kalbasi akim tiktai – sekundę vieną, kitą –
dabar ir visados –
į šiaurės vakarus nuo jūros miesto.

Tai – smėlininkė – jūrvėjų sesuo…