Pabudau

Vėtros į mane paleidžia akmenį,
nors pačios nuodėmes kišenėj laiko.
Kažkada pirkau jų tuščią vyzdį,
nepaisant viso uragano.
Žengiau per miego pasaką,
per kalnus stuburo pirštus kilnojau.
Dabar aš gandras, nosimi ilga,
gavau ją veltui, už melą kaip Pinokis.
Skraidžiau po rūškanas miglas,
ieškojau kelio pabėgimui,
skraidžiau Saturno žiedo autostradoj.
Buvau įkalintas už išdavystę,
sidabro trisdešimt žvaigždžių nuskynęs
-----------------------------------------
Pabudau išbertas prakaito...