Nepasakai, likime, kiek man dar atseikėta!
Gal – jau rytoj...
Gal – kelerius metus...
Esu šios žemės vargeta,
Tačiau bemaž patenkinta,
Tik pasakyk man, kiek pavasarių dar bus!
O tu žaidi, gudrauji kaktusu pražydusiu,
Ant lango stiklo
Atsiradusia dėme –
Kur aš žvelgiau į tolį
Jausmuose paklydusi,
Ženklų tavųjų ir prasmių belaukdama...
Deja, nepasakai tu man daugiau negu žinojau,
Bet jau nebeatrodai toks
Pasiutiškai niūrus...
Aš neprašau parodyti kelių
Į tavo rojų,
Tiktai žinoti noriu, kiek pavasarių ČIA bus...
Tu dziaukis kad nezinai, tame ir yra visas smagumas...
Gali pasukti i kaire po to i deshine viska daryti savaip taip kaip tau shia akimirka norisi :-)
Nera nykesnio vaizdo, kaip skaiciuoti dienas ;-)
Vo tai tau... toki dalyka buvau praleides. Ai, bet gal ir gerai - tai beveik tas pats, kas penkiskart perskalbtu dzhinsu kishenej rasti shimtine.
Eilerashtukas labai grazhus (man) ir forma, ir turiniu, ir tukstanchius kartu ishneshiota, ishmastyta ir ishrashyta, bet vistiek kaskart nauja ir begaline tema. Pirmas po ranka pasitaikes literaturos guru aishku sudirbtu mane i dumbla uzh tai, kad zhaviuosi, sakykim, nusibodusiais palyrinimais... Bet... bet... Jei pastoviai svajot apie pinigus - vargu ar patapsi turtingesnis, diena ish dienos ruoshtis mirchiai - vargu ar prie jos priprasi.
Ak,Irna,taip liudna pasidare Skaitant,kad net asara istrysko ir sirdi liudesys suspaude.Kiek man reiks dar cia sedeti ir kada man galima bus sugrizti i namus...
O juk visi iseisime,neliudek,susitiksim ten ...kada nors.
Oi, Denisai... taip juk negalima... nors kartais ir aš taip padarau... Todėl kad čia, rašykuose, yra toks vienas (ir atrodo, jau baigiu pagaut jį už uodegos), kur tyčia / pieštuką paspaudžia ne tik man...