Mano motina buvo teroristė savižudė. Aš jos neprisiminiau, bet mano vaikystės namuose stovėjo didelė įrėminta nuotrauka, kur ji laiko dešimties mėnesių mane ir kilogramą trotilo. Mažas aš dažnai žiūrėdavau į tą nuotrauką – man patiko jos čadra pridengtas veidas, sugrubus ranka ir keistos akys, o ypač – juodas apsiaustas su raudonais neįskaitomais rašmenim. Paskui dingo ir nuotrauka. Mano tėtė ją paslėpė stalčiuj, kai keli jo draugai pašiurpo ją pamatę ir rajonas pradėjo šnekėti, kad jis turėjęs romaną su kažkokia pabaisa. Atsimenu, kaip išsitraukiau tą nuotrauką iš stalčiaus ir laikiau savo kambary po lova. Tėtė niekada nesidomėjo, kur ji dingo.
Mano tėvas... Visada šypsausi tardamas šiuos žodžius. Jis buvo ispanų kilmės amerikietis, bet mes gyvenome Anglijoje – bent jau didžiąją dalį laisvo laiko, kai jis nevažiuodavo į karštus pasaulio taškus ruošti reportažų. Man patiko važinėti po tuos nedraugiškus miestus, apgriuvusius kaimus ir bubenančių arabų pilnas gatves. Tris kartus buvom apšaudyti – tėvas turėjo tokį didelį JT lipduką, kurį visada užsilipindavo ant mašinos šono. Dabar žinau, kodėl šypsausi tardamas mano tėvas. Todėl, kad prisimenu tą didelį storą kapitalistinę kiaulę su dideliais glasses ir craw cut, kuris vonioje skaitydavo Hamingway ir garsiai gadindavo orą. Paskui prisimenu ir kitą savo tėvą – laikantį didelę kamerą, nukreiptą į arabą babajų, sukantį furgono vairą, kai už stiklo vien geltonas smėlis, bėgantį nuo bombų Bagdade ir ieškantį manęs dideliam mieste... Taip, jis visada mane pamesdavo. Dažniausiai tai atsitikdavo per bombardavimus. Jis visai pamišdavo per juos. Ne todėl, kad būtų bijojęs, tiesiog jam reikėjo nufilmuoti viską. Kiekvieną griūvantį pastatą, kiekvieną lekiančią ranką, kiekvieną policininką, nešantį mėsgalius po savižudžio išpuolio. Kartą jis net užsimiršęs filmavo mane – palaikė mažu arabiuku. Net pradėjo kažko babajiškai klausinėti, ir būtų ilgai dar mane kalbinęs, jei nebūčiau pasakęs "Daddy, wake up! ". Tada jis apsidairė, ar niekas nematė, kaip jis kalbina savo pateis vaiką. Visada juokdavausi tai prisiminęs.
Anglijoje mes gyvenome tokiam miegamajam – supermiegamajam – rajone. Turėjom namą, tokį patį, kaip ir mūsų kaimynai – baltos sienos, balta tvora, juodas stogas, dideli langai, puiki veja prieš vartus, keli vazonai ir pašto dėžutė su mūsų pavarde. Nekenčiau to rajono. Norėdami, kad visi tame rajone jaustųsi globojami ir apsupti draugų, jie sugalvojo tokią guesting programme – kas dvi dienas mūsų namuose apsilankydavo kuris nors kaimynas su savo šeima, o kas tris dienas mes eidavom pas kurį nors kaimyną (kas šešias dienas mes rinkdavomės pas ką nors – penkios ar šešios šeimos). Turėjom tokį tvarkaraštį, patvirtintą namų bendrijos – mes net nevadindavom kai kurių dienų jų tikraisiais vardais. Ne Wednesday, o Smithsday In, ne Monday, o Jonesday Out. Nežinau, ar iš tikrųjų nekenčiau jų visų – man jie buvo tokie juokingi. Užsivedžiau kartoteką ir metų gale pateikdavau tėvui suvestinę – daugiausiai tėvų vilkėjo juodus megztinius, trisdešimt šeši procentai tėvų nepastebėjo savo neužsegtų klynų, populiariausias vardas atžalai mūsų rajone – Bilis arba Džudė, motinos penkiasdešimt keturiais atvejais iš šimto atnešdavo mums ryžių pudingo, dvylikai procentų dukrų aš patikau, su keturiais procentais teko bučiuotis. Mes juokdavomės. Aš didžiavausi savo tėvu.
Kaip ten bebūtų, kaimynai mane neretai užknisdavo. Jei tekdavo užsibūt namie ilgiau kaip du mėnesius, kaukdavau nuo Kaufmansday In ir Sanchezsday Out. Su kokiu nekantrumu laukdavau kokio naujo karo! Kaip džiaugdavaus, kai kur nors nušaudavo kokį ministrą pirmininką ir girdėdavau tėtį sakant:
– Greitai turėsim darbo...
Ir – rimtai – po tokio jo pasakymo nepraeidavo nei savaitė, o aš jau dundėdavau per dykumą mūsų furgonėlyje. Bjaurūs įdegę arabai daugeliu atvejų man buvo mielesni už tuos keturis procentus kaimynių...
Po tokių kelionių grįždavau namo pavargęs, bet laimingas. Per tas kelias savaites (jei pasisekdavo – mėnesius) karo taip priprasdavau prie džiunglių įstatymų, kad vieną dieną pasmaugiau man įspyrusios bjaurios kaimynų dukros šunį. Matyt, pasąmoningai tikėjausi, kad pradėsiu vendetą tarp mūsų šeimų, bet viskas, ką gavau, buvo pažadas manęs neimt į kitą kelionę ir priverstiniai vizitai pas psichologą. Keisčiausia, kad man buvo septyniolika metų.
Stebėjosi ir psichologas (dabar neatsimenu, gal jis buvo psichiatras, gal psichoterapeutas – man jie visi vienodi). Jis mane kamantinėdavo, kaip aš įsivaizduoju savo ateitį, kokie mano santykiai su tėvu (gal mane muša?), kaip aš sutariu su friends ir girls, ką matau rašalo dėmėj ir kitas kvailystes. Ir – kas mane užknisdavo labiausiai – kai jau reikėjo pateikti man pritrenkiančią išvadą, kad aš esu besiformuojanti asmenybė ir man žalingas aplinkos poveikis, jis tiesiog suraukdavo savo rudą kaktą, kažką pasirašydavo savo notebook ir tardavo:
- Yes...
Man kildavo noras pasmaugti ir jo šunį. Tėvas, ačiū Dievui, dar nebuvo grynas anglas nei amerikietis, todėl tik juokėsi su manim iš kvailo psichopato (gali būti...) išvados.
Taip prabėgo mano vaikystė. Dievaži, buvau laimingas ir nepavydėjau tiems, kurie gyveno tuose baltuose namuose tris šimtus šešiasdešimt penkias dienas per tris šimtus šešiasdešimt šešias. Kaip jie galėjo ten nenumirti nuo nuobodulio ir taikos ir – tuo labiau – dar taip guviai daugintis? Aš būčiau apsivėmęs, jei man būtų tekę mylėtis tarp tų baltų sienų.
Vaikystę aš dažniausiai ir sapnuodavau savo laimingiausiomis akimirkomis. Nors ne visada. Kartais sapnuodavau mielus košmarus arba siurrealistinius vaizdus.
Atsimenu, kad pirmą kartą sapnavau keistą košmarą – buvau gėlių sode. Sėdėjau ant žalios aukštos žolės, pro kurią tai šen, tai ten stiebėsi gėlių stiebeliai. Čia buvo rožių, tulpių, narcizų, jurginų, ramunių ir dar visokių, kurių vardų aš niekada nežinojau. Švietė saulė, mėlynam iki skausmo danguj plaukiojo apvalūs balti debesys, atrodė, kad tokią dieną turi iš dangaus nusileisti Dievo avinėlis ir išgelbėti visus. Iš kažkur sklido muzika – klasika. Sklido muzika... Muzika...
Taip laukiau penkias minutes. Nieko nevyko. Kiek mačiau – o horizonto nedengė nei kalnai, nei medžiai – viską dengė tokią pati pieva. Atsisėdau. Paskui atsistojau. Vėl atsisėdau. Praėjo dar kokios penkios minutės.
Supratau, kad niekur nenueisiu, bet vis tiek atsistojau. Žengiau kelis žingsnius. Paskui dar kelis. Taip ėjau. Kiek ėjau, atrodė, kad judu vietoje – aplinkui tik žolė ir gėlės.
Mane pagavo baisi baimė. Kas čia? Kas čia?!
Ėmiau bėgti. Bėgau, bet – aš tartum toj pačioj vietoj, girdisi tik mano šnopavimas, ir tai vos vos, nes muzika vis garsėja. Bėgau. Bėgau. Bėgau... Nežinojau, kiek laiko bėgu, negirdėjau savo šnopavimo – jį stelbė muzika.
Staiga pats, sąmoningai, griuvau. Griuvau su didžiule jėga, bet nieko nepajutau. Ta pati šiluma ant odos, tas pats gaivus kvapas ir vasaros vėjelis. Man neskaudėjo.
Pabudau rėkdamas ir trenkiau galva į kažkokią geležį... Atsimenu, kad seselė net aiktelėjo iš netikėtumo.
Tada supratau.
Ir todėl dabar aš kas vakarą pažiūriu į gatvę pro savo lango žaliuzes. Žinau – eisiu. Einu, ir ilgai ieškoti nereikia – greitai prisistato skusti ir pikti. Svarbiausia – žinoti rajonus. Aš jų paprašau užrūkyt, ir aštuoniasdešimt penkiais procentais atvejų po penkių sekundžių jau sapnuoju.
Juodas drakonas degino pasaulį. Žoliapjovė kurtinamai griaudė ir kirto gėles. Mano tėvas filmavo, kaip sprogsta namas. Pasaulis griuvo. O aš buvau ten ir žinojau, kad man čia vieta.
Aš neturiu darbo. Netapau niekuo, kuo mane norėjo matyti žmonės, esantys aplink mane. Netapau netgi tuo, kuo pats svajojau būti. Neturiu mašinos, neturiu merginos, neturiu elektrinio dantų šepetėlio, gyvenu purvinam darbininkų daugiabutyje šalia porolono gamyklos. Ir kas vakarą griūvu ant grindinio. Tas griuvimas nieko neišsprendžia.
Bet – niekam nerūpi.
Aš laimingas.