Mergaitė su šuniuku

Mergaitė su šuniuku

Kartą beeidama pas močiutę į svečius pamačiau mažą mergaitę. Stori šviesūs plaukai buvo surišti į dvi kasas, o į tas kasas buvo įpintos dvi ryškiai raudonos gėlės. Visi aplinkiniai buvo apsirengę džinsais, plačiomis kelnėmis, madingais sijonais ir palaidinėmis, tačiau ta mergaitė iš visų išsiskyrė, nes buvo apsivilkusi gelsva suknyte su rausvais obuoliukais. Visai tokia pat kaip aš kadais dėvėjau... Mergaitės bateliai buvo labai sunešioti. Kai buvau maža, ir aš tokius pat avėjau, o mano mama juos vadindavo „sandalais”.
Mano žvilgsnis nukrypo į mergaitės pašonėje tipenantį šunyti. Tokį dailutį ir meilutį. Iš kišenės šuniuko šeimininkė išsitraukė irisą, išvyniojo jį iš popieriuko, padalino į dvi dalis, vieną padavė šuniukui, o kitą įsidėjo į savo burnytę.
Paėjusi kelis žingsnius mergytė nusiavė batukus ir kaip vėjas striksėdama pralėkė pro mane. Šuniukas sekė paskui. Prapliupo lietus. Atsigręžiau norėdama dar kartą pamatyti tą „stebuklą”, tačiau jos jau nebebuvo...
Grįžau namo, pradėjau galvoti apie mergaitę ir jos šuniuką, tačiau visai pamiršau, kad turėjau aplankyti senelę.
Kitą rytą išėjau į parduotuvę. Grįždama ir vėl pamačiau tą pačią mergaitę. Tos pačios kasytės, gelsva suknytė ir gėlės plaukuose suspaudė man širdelę. Mergaitės akyse buvo geltonos traiškanėlės. Tikriausiai pamiršo nusiprausti veiduką. Ir aš visada pamiršdavau, mama vis pykdavo ir pykdavo... Šį kartą mergaitė buvo basa. Gaila buvo matyti basą mergytę einančią šalta žeme, bet juk aš nieko negalėjau padaryti. Šunytis vėl ištikimai sekė paskui savo šeimininkę. Nesusilaikiau ir priėjau prie nepažįstamosios. Mergaitė pažiūrėjo į mane gražiom didelėm akutėm pilnom traiškanų ir plačiai nusišypsojo.
- Mergaite! Kur tu eini? – paklausiau.
- Aš? Aš... Aš, einu pasivaikščioti.
- Tavo šuniukas labai gražus.
- Šuniukas? Aaa... Jis ne mano.
- O kieno?
- Nežinau, jis tik seka mane ir neatstoja.
- Tikriausiai jam labai patinki...
Mergaitė pradėjo juoktis tokiu man pažįstamu juoku, kad akimirką pajaučiau lyg jau seniai pažinočiau tą mergytę. Nustojusi ji pažvelgė į dangų. Pažvelgiau ir aš. Vėliau mergaitė paklausė:
- Ar matote drakoną?
- Drakoną? Ne, nematau.
Sugriaudėjo griaustinis. Mergaitė savo mažom rankytėm užsidengė ausis. Vėliau paklausė:
- Girdėjote dramblių bandą?
Jau norėjau jai paaiškinti, kad tai buvo tik griaustinis, tačiau tesugebėjau ištarti:
- Girdėjau. Tikriausiai ten buvo labai daug dramblių.
Pamaniau, kad jeigu mergaitei patinka, tai tegu ji ir įsivaizduoja dramblius, drakonus ir ką tik tai nori. Juk ir aš mėgdavau pasinerti į svajų pasaulį.
- Jūs iš tikrųjų netikite, kad tai buvo drambliai! Jūs manote, kad tai tik griaustinis.
- Ne, aš tikiu.
- Aš žinau... Žinau, kad netikite.
Tą akimirką pasijutau baisiai. Juk iš tikrųjų aš netikėjau, bet širdyje labai... Labai norėjau patikėti ir gyventi taip nerūpestingai ir svajingai kaip ji. Vos sulaikiau ašaras...
Mergaitė iš kišenės išsitraukė stiklinį rutuliuką ir paklausė:
- Ar matote kaip keičiasi rutuliuko spalvos?
Pažiūrėjau į vieną pusę, į kitą, bet nieko nemačiau.
- Raudona! Geltona! – vis klykavo mergaitė.
Labai norėjau pasakyti, kad matau kaip spalvos keičiasi, bet tokiam tyram sutvėrimui pameluoti nesugebėjau ir atsakiau:
- Ne, aš nieko nematau. Tas stiklinis rutuliukas kaip buvo melsvas, taip ir liko toks pats.
- Žalia! Mėlyna! Balta! – toliau džiaugėsi mergaitė.
- Nematau! Nematau...
- Ne, jūs tiesiog netikite.
- Kaip tai?
- Pirmiausia jūs turite patikėti, kad rutuliukas gali būti kitos spalvos. Turite pasitikėti savimi. Galvokite, kad jūs galite pakeisti rutuliuko spalvas! Juk gyvenime svarbiausia tikėti, pasitikėti ir niekada, niekada neprarasti vilties.
- Tu teisi... Viltis miršta paskutinė.
- Ne! Viltis nemiršta niekada...
Staiga rutuliukas iškrito mergaitei iš rankų ir nuriedėjo į gatvę. Mergaitė nubėgo paskui jį. Kadangi prapliupo lietus norėjau išskleisti skėtį ir uždengti mažylę, kad nesušlaptų ir neperšaltų, tačiau atsigręžusi jos nebemačiau. Ji ir vėl dingo... Ir vėl ištirpo su lietaus lašeliais...
Kitos dienos vakarą važiuodama troleibusu vėl išgirdau mažosios mergytės balsą. Priėjusi prie manęs, ji parodė į savo delniukyje gulinčią dvidešimties centų monetą ir pasakė:
- Man regis, kad tai jūs ją pametėte. Ar neturėjot monetos su skylute? Štai tokios. Radau ją troleibuse.
- Ne, su skylute neturėjau, - atsakiau.
- Tuomet paklauskite keleivių.
Paklausiusi mažosios kreipiausi į keleivius:
- Ar niekas nepametėte dvidešimt centų?
- Aš, - atsiliepė jaunuolis iš troleibuso galo.
- Negalime jam taip imti ir atiduoti. Paklauskite kaip moneta atrodė. – patarė mergaitė.
- Gal galite pasakyti kaip atrodė pamestoji moneta?
Visas troleibusas pradėjo juoktis.
- Nežinau, tikriausiai kaip ir visos monetos. Apvali, ruda, su skaičiumi dvidešimt.
- Ar ta moneta su skylute? – pasiteiravo bobutė sėdėjusi priekyje.
- Taip. Ar tai jūs ją pametėt?
- Aš. Gerai, kad suradote. Ta moneta man neša laimę.
Nunešiau monetą ir padaviau senutei. Kokia malonia šypsena ji man atsidėkojo! Niekada nemaniau, kad paprasta moneta gali žmogui atnešti šitiek daug džiaugsmo...
- Taip ir maniau, kad ta moneta buvo ypatinga! – pasakė mergaitė.
Nežinojau ką jai atsakyti. Tiesiog nusišypsojau ir paglosčiau jos švelnią galvytę. Mergaitė atrodė lygiai taip pat kaip kai pamačiau ją pirmą kartą. Niekada nemaniau, kad mergaitė ir jos šuniukas, sutikti gatvėje taps man tokie artimi ir pripildys mano gyvenimą naujų spalvų...
Troleibusas sustojo. Stotelėje išlipo minia žmonių. Apsidairiusi pamačiau, kad mergytės jau nebėra, tikriausiai ji išlipo su jais kartu.
Kitą dieną apie mergaitę su šuniuku papasakojau savo sesei. Mane išklausiusi ji nusijuokė ir pasakė:
- Nemanai, kad tu ją išsigalvojai? Juk tokios mergaitės tiesiog negali būti!
- Gali, - atkirtau. – Ir yra!
- Maniau, kad tu jau išaugai iš to amžiaus...
- Kokio amžiaus?
- Žinai... Galvok ką tik nori. – tai pasakiusi mano sesuo išėjo.
Jai uždarant duris pridūriau:
- O, kad ir tu pamatytum tą mergaitę...
Tačiau ji jos nepamatė. Ir aš daugiau jos nebemačiau. Praėjo daug savaičių, savaičių be nuotaikos. Man labai trūko tos mergaitės... O aš jos net vardo nežinau!
Vieną vėlų vakarą sugalvojau peržiūrėti senus albumus. Verčiau puslapius ir mintimis grįžau į senus gerus laikus. Vienoje nuotraukoje, nespalvotoje ir labai suplyšusioje, pamačiau mergaitę. Tą pačią mergaitę, kurios man taip trūksta... Gerai įsižiūrėjusi pamačiau, kad tai buvo ne ji. Tai buvau aš... Buvau apsivilkusi tapačią suknytę su rausvais obuoliukais, kurią vilkėjo mergaitė. Verčiau kitą albumo puslapį. Pamačiau nuotrauką, kurioje buvo nufotografuota mano sesė, o šalia jos mažytis šunytis. Šunytis, toks labai panašus į „mažojo stebuklo“ šunelį. Prisimenu, kaip aš troškau turėti šuniuką, bet mama neleido.
Visus albumus padėjusi į šalį, išėjau į lauką. Pamaniau apeisiu kvartalą ir įkvėpsiu gryno oro. Ėjau ir žiūrėjau į dangų... Dabar ir aš mačiau drakoną. Ne tik drakoną! Ir avį, ir liūtą, ir sraigę... Staiga prie manęs pribėgo šuniukas. Išpūčiau akis ir plačiai nusišypsojau, nes kartu su juo atėjo ir mergaitė.
- Laba diena, - maloniai pasisveikino ji.
- Sveika. Ką veiki lauke taip vėlai? Juk tave gali kas nors užpulti! Tokią mažytę ir bejėgę...
- Aš skaičiuoju žvaigždes! – su didžiausiu džiaugsmu pasakė mergaitė. – Jūs pasakėte užpulti? Ne! Žinoma neužpuls! Apsidairykite. Aplinkui tiek žmonių, tarp jų aš jaučiuosi saugi. Be to kiekvieną žmogutį saugo angeliukai. Ir aš, ir jūs, ir visi kiti turi po savo angelą, angelą sargą. Tie angelai leidžia mums tvirtai jaustis šiame pasaulyje.
- Na, aš ne visada jaučiuosi saugi ir tvirta...
- Vadinasi jūs netikite savo angelu. – mergaitė nutilo ir parodė pirštu į dangų.
- O! Juk tai krintanti žvaigždė! Sugalvok norą.
- Sugalvojau... Aš noriu, kad jūs patikėtumėte savo angelu, ne tik jūs! Visi, kurie dar nepatikėjo!
Kokia geraširdė mergaitė! Jos noras sklido iš širdies. Panorau stipriai ją apkabinti ir iš visos širdelės padėkoti. Padėkoti už tai, kad man padėjo suprasti jog gyvenime labai didelę reikšmę turi tikėjimas. Plačiai išskėčiau rankas ir... mergaitė dingo! Ji ir vėl paliko mane stovėti nesusipratus...
Grįžusi iškart kritau į lovą. Siaubingai norėjosi miego, tačiau užmerkusi akis, nemiegojau. Aš galvojau ar tiesa, kad,, stebuklingąją” mergaitę aš išties išgalvojau? Ne... Juk viską ką ji man sakė aš pati tikrai nebūčiau sugalvojusi. Pamažėle grimzdau į sapnų karalystę, kai jau nebepajėgiau mąstyti užmigau.
Ryte anksti atsikėliau ir net nepavalgius išbėgau į lauką. Laksčiau aplink kvartalus, norėdama pamatyti mažylę ir paklausti jos vardo. Ilgai ieškoti nereikėjo. Pamačiau ją žaidžiančią gaudynių su šuniuku. Pajutau keistą jausmą pilve. Lyg kokį šiurpuliuką. Galbūt tai buvo dėl to, kad noriu valgyti, o gal tiesiog labai apsidžiaugiau pamačiusi ją.
Mergaitė kaip ir kas kart kai ją pamatydavau vilkėjo geltona suknele ir „sandalais”. Kaip ir visada ji buvo susirišusi dvi kaseles. Mieliausia buvo pamatyti iš lūpų kampučių išeinančius ryškiai raudonus ruožus. Tikriausiai gėrė vyšnių kompotą. Man mama kiekvieną dieną duodavo atsigerti to skanumyno.
Bežiūrėdama į žaidžiančius šunytį ir mergaitę prisiminiau, kad mano šiandienos tikslas sužinoti mergytės vardą. Drąsiai priėjau ir pasisveikinau:
- Labas rytas, ir vėl susitikom.
- Laba rytą! Malonu, kad vėl matomės.
- Ir man labai malonu. – po trumpos tylos pauzės pasakiau, - man būtų dar maloniau, jeigu išduotum man savo vardą.
- Mano vardą? Vardą! – mažylė pradėjo kikenti it kutenama.
- Taip, vardą! – šyptelėjau.
- O jūs nežinote mano vardo?
- Ne.
- Žinote! Žinote mano vardą! Žinote!
- Nežinau! Labai prašau, pasakyk!
- Kas čia? – paklausė mergaitė rodydama į mano apyrankę.
Supratau, kad vardo ji man tikrai nepasakys. Na, tiek to... Gal kitą kartą. Žinojau, kad mergaitė tik bandė nukreipti temą.
- Tuomet pasakyk kiek tau metų?
- Keturi.
Abidvi nusišypsojome viena kitai ir neberadome ką daugiau pasakyti. Kitapus gatvės pamatėme grupelę berniukų. Vienas iš jų pasakė:
- Einam lenktynių! Kas nubėgs pirmas, tas laimės šitą šokoladą!
Mergytė atsisuko į mane ir paklausė:
- Kaip manote kas laimės?
- Nežinau. Gal tas, kuris greičiausiai bėga?
- Ne, ne, ne... Nubėgs tas, kurio tikslas atbėgti pirmam. Paskutinis atbėgs tas, kurio tikslas gauti šokoladą, o jei tas, kuris greičiausiai bėga neturės tikslo, išvis nedalyvaus lenktynėse.
- Labai protingai sugalvojai. – pagyriau mergaitę.
- Nesugalvojau. Tiesiog taip yra, buvo ir bus. Tikslas yra vienas iš svarbiausių dalykų be kurių žmogus būtų ne laimingas. Ar jūs turite tikslą?
- Taip tu...
Mergaitė mane pertraukė ir greitai pasakė:
- Niekad nepamirškite, kad tikslo bet kokiose dalykuose reikia siekti! Niekad to neužmirškite! Yra du žodžiai neatskiriami nuo gyvenimo prasmės! Kai kitą kartą susitiksime pasakysit man tuos žodžius, o dabar turiu bėgti! Šunyti, bėgam namo!
Margytė kaip viesulas nuskriejo tolyn, o aš likau apsalusi išgirdus jos žodžius apie gyvenimo prasmę. Vadinasi ji man kaip mokytoja! O tie du žodžiai man kaip namų darbas! Viskas taip keista... Namo grįžau patenkinta ir su šypsena. Dieną pradėjau puikiai. Nekantravau kada ir vėl pamatysiu „mažąją mokytoją”, bet tuo pačiu ir bijojau, nes žinojau tik vieną „namų darbo” žodį.
Vakare bandžiau atrasti antrąjį žodį. Žinojau, kad pirmasis tikrai - „tikslas”. Bemąstydama prisiminiau kai mergaitė man pasakojo apie tikėjimą, taigi tikriausiai žodžiai neatskiriami nuo gyvenimo prasmės yra „tikslas ir tikėjimas”. Buvau labai laiminga sugalvojusi tuos žodžius. Maniau, kad atskleidžiau gyvenimo paslaptį.
Po kelių dienų sėdėdama ant suoliuko pamačiau mergytę be vardo. Pamojavau jai ir pakviečiau prisėsti šalia.
- Laba diena, - pasisveikino.
- Labas.
- Ar sužinojote du žodžius?
- Taip! Tai – tikslas ir tikėjimas!
- Ir vėl klystate! Visų pirmiausia tikėjimas turi labai plačią reikšmę. Taip pat į tikėjimą įeina ir tikslas, vadinasi jūs žinote tik vieną žodį – tikėjimas.
Keista klausytis keturmetės, kuri žino daugiau už mane, bet jos „pamokų” į nieką nekeisčiau.
- Aš jums pasakysiu koks antrasis žodis neatskiriamas nuo gyvenimo prasmės. Pagalvokite, koks žmogus būtų jei nesvajotų! Supratote? Tik svajonės ir tikėjimas praturtina žmonių gyvenimus ir suteikia gyvenimui prasmę...
Neturėjau ką pridurti, tad atsistojau, šypsena padėkojau už suteiktą pamoką ir lėtai nuėjau namo. Šį kartą pirma išėjau aš. Visa tai ką ji pasakė, man buvo kažkur girdėta. Kai tik grįžau iškarto kopėčiomis užlipau į palėpę. Čia buvo pilna visokiausių senų dalykėlių. Priėjau prie kartoninės dėžės su užrašu: „Vaikystės piešiniai”. Čia kroviau savo piešimo sąsiuvinius nuo pat pirmojo. Pradėjau naršyti po popierius. Visai netyčia akys užkliuvo už mažyčio suglamžyto popierėlio. Tai buvo mano sesers antros klasės sąsiuvinio skiautė. Ant jos su daugybe klaidų buvo parašyta:

„Svajok ir būsi laimingas,
Tikėk ir būsi garbingas!
O viską kartu sudėjus,
Tu būsi siaubingai turtingas!“ 

Skiautę su eilėraščiu įsidėjau į savo brangenybių dėžutę. Iki šiol joje buvo įdėta tik pirmoji mano knygelė, kurią perskaičiau.
Dar keletą metų mažoji mano draugė mane mokė gyventi. Iš jos sužinojau, kad visada, visada reikia džiaugtis gyvenimu, net jeigu tau labai nesiseka, o jeigu nesiseka, tai stenkis iš paskutiniųjų. Juk gyvenime viskas įmanoma! Net mintimis pakeisti rutuliuko spalvas... Ji mane išmokė pasitikėti savimi, turėti tvirtą tikslą, visada turėti viltį ir niekad nepamiršti, kad gyvenime labai svarbu kažko siekti, svajoti, tikėti... Kartą ji man pasakė:
- Žmogų puošia ne puikybė, ne savanaudiškumas, ne turtas, ne aukštuomenėj užimama padėtis ir tikrai ne išvaizda, o tiesiog paprastumas. Jei būsi paprastas, tai būsi ir draugiškas ir nuoširdus. Į žodį „paprastas” įeina labai daug žodžio „geras” reikšmių...
Dažnai mes visi pamirštame žodį „paprastas”. Juk visi trokšta tapti kažkuo nepaprastu. Juk jei būsi paprastas taip pat būsi ir nepaprastas. Juk būsi kitoks nei kiti! Štai kaip gyvenime būna...
Dar daug, daug pamokančių dalykų išgirdau iš tos mergaitės. Tačiau tai ką ji man papasakojo jūs jau žinojote, mielieji skaitytojai. Tik gal buvote pamiršę... Kiekvienas iš jūsų savyje gali atrasti visas tas paslaptis, kurias ji man atskleidė. Tik tam reikės svajonių, tikslo ir vilties... 
Vieną lietingą dieną man begrįžtant namo pajutau didžiulę jėgą atsitrenkiančią į mane. Parkritau. Prasimerkusi pamačiau daug mašinų, žmonių ir šviesų. Girdėjosi triukšmingas gatvės šurmulys. Jaučiau kaip po truputėlį gęsta mano širdelė, o kartu su ja ir mano mažasis „stebuklas“ – mergaitė su šuniuku...