Linčiuokite

Į žemę įaugusiom kopėčiom, lyg lūpine armonikėle braukiančios lūpos, slydo traukinio ratai, veikiantys senovinės siuvimo mašinos principu.
Uniformuotos moteriškės žingsniai dvelkė seno žmogaus kvapu.
Sunkiai alsuojantys garvežių vargonai, atsidūstantys prieš kiekvieną priverstinę stabdžių giesmę, trukdė keleivių miegą.
Tavo veidu slinko nakties žibintų atšvaitai.
Prisiminimų, apmąstymų, pokalbių, ginčų nuvargintos laikinos grindys priglaudė Tavo besiilsinčius batus. Ko gero tai paskutinė ilgesnė jų kelionė.

Sapnas viliojo ryškiu raudoniu…

Man taip patinka kai plaukus susipini į kasą… Šį kartą ji, lyg pilnavertė Tavo galūnė, gulėjo rami ir pasitikinti savo šeimininke.
Paskutines tušinuko sąnaudas realizavau nelabai praktiškai.
Na ir kas, kad nusiplaus… Tegul nors trumpam smulkiais plaukeliais apaugusi Tavo nugara pajaučia ką reiškia tas neilgas, spėjęs tapti banaliu, žodis..

Traukinys pajudėjo priešinga kryptimi…

Varvekliai amputuotomis galūnėmis, girgždantys jūros kristalai, stabo ištiktos bangos ir aksominės kopos, lyg susicukravusio medaus paviršius, tyliu šnabždesiu pranašavo artėjančią ramumą…
Ir tikrai… buvo ramu….

Visa tai, gimę riboto ploto objektyve, buvo palaidota apakusioje fotojuostelėje.

Tylūs pasivaikščiojimai, žodžių žaidimai, dvikojai ruoniai, nieko neveikiantys miestelio gyventojai ir rūkyti kalmarai tebešaukia mane. Lyg ryklių jaunikliai prisikabina kažkur  mano sapno papilvėje, kartais užsilipa ant nugaros ir vagia pavogtą gerumą.

Traukinys vis juda…