Arbata su naivumo trupinyčiais (kai žydi kaštonai)

Vilniaus stebuklai ir Pilies gatvės itališkų tiramisu parduotuvėlė pasiliko vakar dienoje ir raudonos kuprinės mažajame skyrelyje. Žingsniuoju savo gatvele, stengdamasi nemindyti pro plyšelius besiveržiančios žolės. Šiandien sraigės skuba į žemuogių pievelę, todėl turiu stengtis nesumindyti ir jų. Angelas sargas puikiai supranta, kad žemuogių dar nėra, todėl geriau nesišypsoti. Įtariu, kad mano angelas sargas karščiuoja: jo aksominės akytės paraudusios ir antra diena kaip neprisiliečia nė prie vieno mandarino. Nepatinka, kai taip. O galvoje tebeskamba Kaunas jazz gyvas garsas ir tebekvepia garuojančiais nuo asfalto akriliniais dažais. Kai vėl būsiu vaikas, būtinai paišysiu ant gatvės grindinio ir turėsiu spalvotus pirštus. Būtinai būtinai. Būsiu naivi ir besišypsanti. Žaliaakė mergaitė, bėgiojanti lietaus balose. Būtinai.

Vanduo kaip niekad ilgai verda. Per virtuvės langą matau antis. Jos jau čia gerą mėnesį. Tokios dieviškos antys. Dvi. Kiekvieną rytą stebiu jas, besiturškiančias vandeny. Mama sakė, kad antys turi šešis ančiukus. Vajė, kaip miela. „NUFOTOGRAFUOTI MIELAS ANTIS“ – užrašau lapelyje ir priklijuoju prie šaldytuvo, kad rytoj prisiminčiau. Vanduo nerimastingai burbuliuoja norėdamas atkreipti į save dėmesį. Įpilu vandens į puodelį ir įberiu cukraus. 1, 2, 3; 3-is šaukštelius (taip netgi galima pasaldinti pasaulį). Vaišinu tave arbata. Avietine. Dabar ir visados.

- Mergait, termometras rodo 9-is laipsnius snobizmo, - vos girdimu balsu murma angelas sargas. Murma taip tyliai, lyg murmėtų salėje sėdintis žiūrovas per Nekrošiaus spektaklį. –  Mūsų pasauly normali savijauta yra 7-tyni laipsniai antisnobizmo. Sveikinu, turi snobizmu apsikrėtusį angelą. - ir susirango i kamuoliuką lovos pakrašty.

Atsargiai nešu arbatą. Apkloju angelą oranžiniu pleduku ir suteikiu visą kitą reikiamą pagalbą: na žinot, knyga apie Užupį, mėtiniai žirniukai, krūva gyvos muzikos įrašų ir dėžutė nenaudoto guašo. Tegu miega. Miegantys angelai kvepia sapnais. „SUSAPNUOTI INDIŠKĄ DRAMBLĮ“ – užsirašau ir prisegu lapelį prie sienos. O aš jau keliausiu – šiandien gi žydi kaštonai.

Žingsniuodama kaštonų alėja stengiuosi neužminti tebeskubančių sraigių. Pagaliau atsimerkiu – šioj alėjoj tiek žydinčių kaštonų! Renku jų žiedus ir kraunu į minkštą siuvinėtą krepšį. Prirenku daug daug ir dedu vidun. Kaštonų žiedai primena sparnus (angelas pasveiks, juk taip?). Taip besidarbuodama sutinku vaiką – kokių penkerių metų, didelėm mėlynom akim. Iš maišelio ištraukiu triufelį ir įdedu jam į delną. Jis šypteli, nes nujaučia trupiniuoto saldainio skonį.

Žaliaakė mergaitė keliauja tolyn žydinčia kaštonų alėja. Kartais ji įtikina, kad gyvenimas vis dėlto gražus ir saulėtas. Aš būtinai iškepsiu kažką panašaus į pyragą ar meduolį ir įbesiu į kepinį nudrožtą pagaliuką, lyg laivo stiebą, kur bus parašytas mano pačios sugalvotas pavadinimas, pavyzdžiui: riešutų pyragas su kaštonų žiedais, skirtas susigrąžinti pamestą optimizmą; o pasveikusio mano angelo sargo lauks sausainiai su vyšnių sirupu – „IR BLOGI LAIKAI TAPS GERI, KAI VĖL TURĖSIM 7-NIS LAIPSNIUS ANTISNOBIZMO“.