Tefteliai Tomate

Where do bad guys go when they die?

Pinigai daromi iš visko. Absoliučiai. Jie visi daro pinigus iš tavęs, o tu jiems parduodi. Savo: mintis, talentą, darbą, pastangas, reakciją ir e–rekciją, norus, svajones, pomėgius, bendravimą, o jeigu nieko iš šitų neturi – belieka parduot patį save. Parsiduoti.
O lengviausia pinigus daryti iš šprotų. Šprotai – tai bretlingiai (berods?) tarmiškai. Bretlingiai – tai tokios smulkios jūros žuvytės, gyvenančios didelėmis grupėmis ir (panašu) nieko nevalgančios, nes visi už jas didesni. Bet tegul tai būna šprotai, kad vien ištarus tą žodį tau burnoje prisirinktų seilių. Tai štai. Šprotus ne tik valgo visos didesnės žuvys. Iš jų dar ir daro pinigus. Tik nepulk uostyt banknotų ir ieškot juose prėsko žuvies kvapo. Dauguma pinigų – visai ne banknotai ir net ne monetos. Tikrieji pinigai, kurių be galo daug, tėra skaičiukai blankuose arba kompiuterio ekrane. Bet grįžk prie šprotų, gana apie tuos pinigus. Taigi. Šprotai labai greitai dauginasi. Tik čmok (šauktukas) – ir jų jau dešimt kartų daugiau. Taigi. Taigi taigi, taigi2. Šprotai kur nors plaukia. Plaukia kaip visada – būriu. Mano, kad taip saugiau. Nė velnio. Taip buvo iki didžiųjų tralų. Didieji tralai tankūs tankūs, ir jie pagauna visą būrį šprotų, tik kartais kokiam gudresniam pavyksta pasprukt. Beje, jeigu šprotai plaukiotų po vieną ir galvotų po vieną – bet juk jie galvot nemoka – juos būtų daug sunkiau pagaut. Niekas iš viso jų negaudytų, nes per brangu leisti tralus dėl, tarkim, keturių šprotų. Bet ne – jie, bijodami didesnių žuvų, plaukioja būriais. Ir juos pagauna. Pagauna ir užkelia į tralerį. Tada parplukdo krantan – dauguma jų jau nebegyvi. Tragiška. Niekas ir nesusimąsto, kad šprotų kasdien žūna daug daugiau ir net tragiškiau nei japonų per Hirosimos sprogimą. Gal ir gerai, kad nesusimąsto, nes geriau jau naudoti savo protą pagal tikrąją paskirtį – kurti vandenilines bombas ir vandenilinius variklius. Taigi. Taigi kubu. Taigi šprotus parplukdo ir veža į gamyklas. Ten juos išrūšiuoja, nupjauna galvas ir sumeta į aliejų, kad tas ištrauktų syvus iš menkų kūnelių. Tada su visais syvais išpilsto į skardines, ir žmonės atidaro jas, ima šprotus, išsiriebalina pirštus, o kai suvalgo – duoda išlaižyti aliejų ir syvus katinui. Šuniui. Katei arba kalei. Žiurkėnui (įsivaizduok, kaip atrodo žiurkėnas, valgantis šprotus. Nieko čia nematau juokingo). Ir visi gauna pinigų – žvejai, fabrikantai, parduotuvės, veterinarai ir daktarai (aliejus – nesveika nei žmogui, nei jo augintiniams), kanalizacijos darbuotojai ir santechnikai, valstybė.
Aišku?
Šiaip nežinau, ar nesuklydau. Niekada neturėjau reikalų su šprotais. Bent jau su jūrine jų atmaina. Bet esmė tokia, ir tiek.
Bet niekam juk nerūpi – šiandien atidarė naują „McDonalds“. Važiuoju. Nori? Ne? Nu ir būk toksai.
Tai jau antras „McDonalds“ mano mažame, supuvusiame, šlapimu ir chlorkalkėm kvepiančiame provincijos miestely. Smagu. Kultūra ateina. Nesijuok!
– Laba diena.
– Laba...
– Ko norėsit?
– Ko noriu–ėsti?
– Ne. Ko no–rė–sit?
– Aš noriu ėsti.
– Prašau...
– Norėčiau ramybės. Būtų gerai, kad ji man neatrodytų prėska. Gal turit kokių prieskonių? Kokių stebuklingų? Norėčiau ramybės. Bet tokios didelės porcijos, kad užkimščiau visus savo kūno kanalus. Kad nebesinorėtų nei verkti, nei sloguoti, net šlapintis ar ejakuliuoti. Kad nieko neapspjaučiau ir nesikeikčiau...
– Ko dar?
– Gal duokit man dvigubą porcija šitos... ramybės?.. Nes tiek, kiek prašiau, neužteks. Norėčiau tiek, kad jausčiau pasitenkinimą kai sninga. Nes gražu. Arba kai apkabinu savo mylimąją. Norėčiau nepult prie pirmų pasitaikiusių krūtų ir nekaišioti rankų kur nereikia, norėčiau kurti eilėraščius apie gėrį. Norėčiau įsimylėti. Kad ir jus. Juk jūs tokia graži. Ar kas nors jums sakė, kad norėtų jus apkabinti ir nurimti? Mylėtis tik penktadieniais ir auginti krūvą vaikų, per metines gerti šampaną ir kartu lankyti giminių kapus, kol pats ten atsidurs?..
– Atsiprašau, už jūsų eilė. Tai tik ramybės ar dar ko nors?
– Tik ramybės...
– Su kokiu padažu?
– Kečupu.
– Saldžiarūgščiu, aštriu, švelniu, meksikietišku?..
– Nesvarbu. Tik kad ramybė būtų...
– Gerai. Prisėskit, tuoj atneš.
Laukiu savo ramybės. Barbenu pirštais į stalą. Man neramu. Bet štai – atneša didelę lėkštę. Ramybė tiesiog griūna per kraštus, ir man gera jau vien tai matant.
Atneša, pastato prieš mane ir taria:
– Kristaus kūnas.
Kai buvau mažas, mačiau tokį atsitikimą. Žmogus su kepure ėjo atsiimti savo Dievo kūno. Jis stovėjo kaip tik prieš mane. Kai atėjo jo eilė, kunigas ištarė tokius pat žodžius.
– Nu? – atsakė kunigui įžūlus balsas. Visi taip ir atsisuko.
Tai štai. Kažkodėl ir aš panašiai jaučiuosi. Neatsimenu, ką reikia sakyt! Negali būt, kad aš, žmogus su dviem aukštaisiais (akademinis irklavimas ir gimtoji filologija), nesugebu atsiminti, ką reikia sakyti po tokių žodžių. Jaučiu, kad visi žiūri į mane. Bandau kapstytis filologijoje. Bet ji nesileidžia grabinėjama – gal drovisi mažos krūtinės?
– Aš juk lietuvių, ne hebrajų ir net ne graikų... Tau nereikia manęs, – teatšauna, stumdama savo liesom rankutėm nuo savo menkos krūtinės (Dieve, kokios menkos!) manąsias.
Kas belieka – puolu ieškot irklavimo, bet upė tuščia. Tik kažkur toli girdisi „Visi kartu! Viens, du! Viens, du! Geras ritmas, palaikom, jau nebetoli... “. Negali būti, kad mano patikimieji aukštieji... Na kodėl?.. Aš taip daug tikėjausi kulniuodamas į Šiaulių universitetą. O gal tai buvo kažkuri kolegija?
Gal man magnio trūksta? Kalcigrano ar kokio ten bieso?..
Jaučiu, kad visi į mane žiūri. Dieve, kokia gėda. Jaučiu, kad slepiuosi braškėse. Ne... Ne, nereikia, būkit geri...
– Koks įžūlumas, – sako apskrities prokurorė savo draugei floristei. – Ateina į tokią įstaigą ir nežino ką sakyt...
– Valgyk, – jai atsako. – Aistra atauš.
– Kas čia, mama? – traukia anglų mokytojos rankovę pyplys. Toji labai užsiėmusi – kalba telefonu. Net savo Happy Meal – orgazmą, humoro jausmą ir vidutinę porciją bulvyčių – pamiršusi.
– Debilas, vaikeli... Ne, ne, čia ne tau, – skuba atsakyti.
Kažkas nebesulaiko juoko ir nusiprunkščia. Aš griebiuosi paskutinio šiaudo.
– Amžiną atilsį?.. – vylingai pralemenu.
Dabar prunkščia jau dviese.
– Tegu bus pagarbintas?.. Vardan Dievo Tėvo?.. Let the Force be with you?.. – bandau, bet tik sukeliu juoko audrą.
– Ko jūs čia juokiatės?! – sušunka kažkuris staliukas. – Dar jis čia tyčiosis?!
Visi nutyla.
– Gal... – kažkas lemena.
– Teisingai! Užmuškim jį! – man atrodo, kad čia tas pats staliukas. Bet dabar jau nieko neįrodysi.
Visi ginkluojasi. Kas čiumpa šakutę, kas druskinę, kitas net kėdę griebia.
Nujausdamas, kad negerai man baigsis, traukiuosi prie durų. Bet dviese užstoja išėjimą, o kiti du pargriauna mane. Jaučiu, kaip kažkas šakute perduria mano plaštaką, o tada jau prasideda...
Niekas taip neatgaivina proto ir atminties kaip adrenalinas ir blogo kraujo nuleidimas.
– Amen! – rėkiu.
Kai kas dar iš inercijos mane spardo.
– Amen! Amen! Amen!
Čia sugrįžta mano draugė gimtoji filologija. Ne viena – atsiveda žemaūgę, juodbruvą hebrajų filologiją. Jos krūtinė gerokai didesnė, tik kažkokia nutįsusi. Jos atsiklaupia ir sufleruoja man – viena į vieną, kita į kitą ausį.
– Senosios kebrajų... tai yra hebrajų kalbos žodis, reiškiantis teisingai, arba iš tikrųjų! Amen! Amen! – rėkiu, nors manęs jau niekas nebemuša. – Amen!
Visi grįžta prie auštančių patiekalų. Prie gėrio, tolerancijos, harmonijos, masturbacijos, dopamino, vizijų, intelekto, talento, meilės, oralinio sekso...
– Še, apsivalysi, – numeta ant manęs kelias įvairiaspalves servėtėles lietuvių filologija, čiumpa už parankės juodbruvą draugę ir ištipena.
Apsivalau. Atsikeliu. Nužvelgiu visą salę, susigraudinu. Taip gražu! O dar kažkas sakė, kad degradavę žmonės! Kas rėkė, kad „duoda snukin, net nežinai kam dėkot“? Tik pažiūrėkit! Kokie pilietiški žmonės! Kas, kad jų švietimo metodai pasenę. Bet užtai visi tokie nuoširdūs, jei muša – tai tik kiek reikia...
Pakeliu akis ir tyliai dėkoju...
– Prašom, – burbteli „gezas“, bandydamas pritvirtinti kėdės koją. Į mano galvą tikriausiai nulaužė... Nieko dėl manęs negaila...
Na kas tokią akimirką gali valgyt? Be to, jau tikriausiai ir atšalo. Išspjaunu porą dantų į lėkštę, palieku banknotą su kraujo dėme per vidurį ir nelaukdamas grąžos išeinu.
Koks gražus vakaras!
Dangus gilus, ir man atrodo lyg matyčiau tavo tyras akis. Taip, tu tikrai kažkur šitam mieste. Slepiesi tarp nušiurusios eglutės šakų, moji man iš pravažiuojančių purvinų mašinų. Garas iš mano burnos kyla aukštyn, ir aš labai noriu tave sušildyt tuo garu. Kad būtum šilta kaip vietinės kepyklos bandelės arba prekybos centro oras.
Svarbiausia yra prekinis ženklas. Coca–Cola, special K, budweiser, NBA, Spalding, Mercedes–Benz, Nike, Versaci. Prekiniai ženklai visai kaip žmonės. Kas nors apvaisina genijaus galvą idėja, ji ten išnešiojama ir gimsta tas pirmas garsinis kvėptelėjimas – „O kodėl ne?.. “. Tada jis auga, plečiasi, eina į mokyklą, kur išmoksta – ne ne, visai ne bučiuotis, rūkyt ir muštis kaip įprastoj mokykloj – išmoksta reklamuotis plačiau, rėkti garsiau, šviesti ryškiau, skambėti gražiau. Tada jis paleidžiamas darban – pritaikyti įgytų žinių – reklamuotis, rėkti, šviesti, vilioti. PŽ Nr. 1 (pavadinkime jį taip) gali pasisekti, ir jis gyvens ilgai, visi jį mylės, jam niekad netrūks pinigų ir šlovės. Gali ir nepasisekti. Tada PŽ Nr. 1 visai kaip žmogus apsirgs depresija, taps nepatrauklus ir mirs gūdžioj vienatvėj. Saulė išblukins spalvas, raudona pataps tamsiai žalia, tamsiai žalia – geltona, geltona – balta, ir nauji prekiniai ženklai bus klijuojami ant tos baltos.
Beje, prekiniai ženklai visai kaip žmonės gali sutarti, nesutarti, įsimylėti, tuoktis, skirtis, degraduoti... Štai Pringles gerai sutaria su Coca–Cola, o Daewoo – su Chevrolet. Bet Coca–Cola nekenčia Pepsi ir atvirkščiai. Taip pat kaip Daewoo nemėgsta Kia. Ženklas „Made in China“ taip smarkiai degraduoja ir ritasi pakalnėn, kad kiti ženklai su juo net nesisveikina. Net „Alytaus Duona“ praeidama tik niekinamai vypteli is vargšelio, gulinčio savo šlapimo baloj. O „Made in China“, atrodo, jau negali smukti žemiau, bet dar daugiau geria, dar daugiau narkotikų leidžiasi, ir ritasi vis giliau ir giliau pakalnėn. Jis norėtų mirti, bet tik degraduoja.
Man kažkodėl negera. Akyse tokios žvaigždutės sukasi, ir visas kraujuoju. Tikriausiai visas. Ne visada gerų žmonių pagalba išeina į gera – nusprendžiu. Kas belieka – traukiu telefoną ir bandau skambinti 112. Bet pirštai manęs neklauso, jie įjungia telefono kamerą ir pradeda filmuoti gražų vakarą gražiam mieste. Šiaip taip išjungiu kamerą, spėju nusikeikti. Svarbiausia – laiku ir vietoj nusikeikti.
Guliu sau lūžęs ir galvoju. Smagu galvoti, kai sąmonė atsijungus ir netrukdo pasąmonei mąstyt. Ir aš galvoju. Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?! O aš dar ilgai ilgai gyvensiu, aš sutiksiu tą, kuri man negražiai pasakys kad aš eičiau toli toli, ir aš uoliai eisiu link to tikslo. Brangiausi tie žmonės, kuriuos gali pasiųsti. Juk mirti dabar būtų neoriginalu? Siužetas kaip ir daugelio kitų. Užuomazga, veiksmas, atomazga. Maryte... Šprotai. Aš tau sakiau – nenori, neik. Myliu tave. Kodėl mane mušėt? Ačiū jums už tai. Iš jūsų penki litai dvidešimt kažkiek centų. Neduokit grąžos baltais. Galima, aš nedėsiu nosiniu? Net ir pauksciuku nedesiu, nei tasku, nebent ant i? Nes ant i visi deda, o ant kitu taskus ir pauksciukus dedam tik mes. Ir cekai. Gana išsidirbinėt! Kada atvažiuos greitoji? Lyja vyrais su juodais katiliukais. Tai – ne pypkė. Aš tave sušildysiu. Aš tikiuosi, kad spėjau užsisegti užtrauktuką ir ji nepamatė, ką aš dariau, kai ji įėjo? Amen. Amen. Amen. Sustoja toks šprotinas prie šprotės. Neplaukia, plūduriuoja vietoj. Kur plauki? Klausia. Nedrąsus toksai. Šprotė neatsako, ir jam dar nedrąsiau – gal ką ne taip pasakiau? – galvoja. Bet viskas bus gerai – gi abudu neršt plaukia... Beneršdami gal ir į tinklus papuls. Štai ir greitoji.
O žinot ką? Man visai nusispjaut, originalu tai ar ne. Aš ne šprotas. Originalu buvo tai, kas išeidavo iš normos. Dabar, kai viskas jau už tos normos, originalu persivertė ir originalu tapo tai, kas dar patenka į normą. Kas sulaužo normą būti už normos.
Galima, aš mirsiu? Man labai norisi... Galima, aš mirsiu vežamas greitosios, mirsiu nuo nukraujavimo, mirsiu nepasiekęs ligoninės ir nesukalbėjęs poterių? Na būkit geri. Galima, aš mirsiu, o paskui manęs ateis pasiimti į morgą, gražiai pašarvos juodame kostiume ir gražiai pakas? Negi jums gaila?! Prašau! Prašau!
Mamai skųsiuosi... Man neleidžia.
Tu dar pagyvenk – jie sako – dar tebesi mums naudingas. Mums ir taip trūksta vartotojų, o jeigu dar ir tu mirsi?! Negalima taip, negi nejauti jokio sąžinės graužimo bandydamas pabėgti iš visuotinės ekonomikos, kuri tave rengė ir maitino visus šiuos metus, glėbio?
Aš visgi šprotas. Aš šprotas nr. 4126569820.