Juodas kostiumas

Kas rytą pravažiuoju tas pačias kapines ir palaidoju mane lydinčias mintis. Jas nukanda sausas senės kosulys, panašus į juoką už nugaros. Ypač keista žiemą, kai laukai aplinkui primena baltą popierių, kurį namuose kasdien zulinu alkūne, bet taip ir neišdrįstu užrašyti nė sukrypusio žodžio. Jei vieną dieną tame lape mano sutrikimas pratrins skylę, turėsiu patį tikriausią absurdo istorijos įrašą be žodžių ir prasmės - kapo duobę sniege.
Save padrąsinu įsimetusi į burną porą gabaliukų kramtomosios gumos ir apsimetinėju, kad susikaupti trukdo karštas kaimynų ginčas už sienos, atskiestas radijo žiniomis.
Lengva būtų grožėtis apsnigtais medžiais ir matyti jų baltus brolius dvynius, kailinių rankovėmis apkabinusius kiekvieną šaką, jei tas nekaltas vaizdelis neužlįstų anapus kapinių tvoros ir šakų raštai nebandytų priminti tavo istorijos, kuri negali išsitiesti po sniego antkapiu.
„Viena senė dėl per didelio smalsumo išvirto pro langą, nukrito ir užsimušė. Pro langą išlindo kita senė ir ėmė žiūrėti žemyn į užsimušusiąją, bet dėl per didelio smalsumo taip pat išvirto pro langą ir užsimušė", - šildau ant kelių Danilo Charmso "Nutikimus", kuriuos tu nešiodavaisi kišenėje kaip maldaknygę ir skaitydavai springdamas iš juoko. O aš krizendavau iš paskos, rydama tavo juoko poterius apie išvirstančias senes.
Prisipažink, juk visai neskubėjai gyventi. Buvai vienintelis likęs be žmonos. Tavo aukštyn išsikerojusi povyza varydavo į neviltį greitai senstančias jaunas paneles, kurios tarsi magnetas bandė įsikibti į tavo parankę ir pagaliau nusifotografuoti prie altoriaus. Sakei: "man reikia moters, o aplinkui vien mergos". Ir toliau tavo lūpose klibėjo kablelis. Laimei, pati buvau ištekėjusi kiek save prisimenu  ir nebijojau pasidžiauti ant virvės, nusegiotos bergždžiais moterų vardais.
Vieną dieną atėjai  ilgai lauktu netikėtu reikalu - siūdintis vestuvėms kostiumą. "Aš nenešioju kostiumų, - teisinaisi tampydamas trikotažo palaidinės kraštus, - man jo reikės tik vestuvėms ir pagrabui".
Įsikandusi matavimo juostą, užlipau ant taburetės, kad pasiekčiau tavo pečius. "Reikės keturių metrų", - konstatavau mintyse, pridėjusi švarko plotį prie kelnių ilgio ir liemenės išklotinės. "Dieve mano, aš pats tik du metrai!?",  - purptelėjo šauktukas su klaustuku iš tavo burnos. O audinių parduotuvėje numindei sau batus žiūrėdamas, kaip tąsau rulonus medžiagos ir glamžau jos kampus, tikrindama kokybę. Sakei svarbu, kad būtų juodos spalvos. Ko dar iš juodos norėti, jeigu ji ir taip juoda?
Turiu iš laikraščio išsikirpusi tavo šypseną virš to kostiumo vestuvių dieną. Kybai ant skardžio prie Vilnelės, užsimojęs šampano taure užpilti horizontą. Tiesa, tas nekrologas apačioje visiškai  netinka prie vėjo pakeltų juodojo kostiumo skvernų. Tuoj pat jį nukirpčiau ir nusišnypščiau nosį, jei tik susiprastum sugrįžti į išorę. O tau prie kelnių priklijuočiau kramtomosios gumos uodegą.
Taigi ir tau prikibo kasdieninis priedainis: žmona, namai, darbas, pinigų mažai, labai karšta... Pagaliau - sūnus. Tau - pirmas, man trečias vaikas tą vasarą. Žadėjai mano vyrui padovanoti knygutę apie kontraceptines priemones, jei neapsiramins vaikavęsis.
O pats ėmei vieną dieną ir numirei.
"Kartą Orlovas persivalgė grūstų žirnių ir numirė. O Krylovas, sužinojęs tai, irgi numirė. O Spiridonovas numirė savaime", - randu eilutes Charmso knygutėje. "Štai, tiesą sakant, ir viskas..."
Tavo žmona neverkė, nes neturėjo ašarų. O sūnus neverkė, nes tave karste pažino ir manė, jog miegi tarp gėlių. Draugai vėlavo į laidotuves, nes negalėjo patikėti, manė kad tai tavo charmsiškas pokštas.
Neatnešiau tau gražaus vainiko, nes negalėjau tą dieną pakęsti eglišakių kvapo. Maža to, man atsisakė parduoti  žalią vainką be glazūruotų gedulingų gėlių. Už kampo jas išmečiau ir prikaišiojau šiaudinių paukščių. Tikiuosi nepastebėjai, nes gulėjai aukštelninkas, karsto lentos spaudė pečius.
Charmsas atėjo tavęs išsivesti. Kai reikėjo užkalti karstą, niekas negalėjo uždaryti dangčio. Tavo batai buvo per dideli, teko užlenkti pėdas. Taip ir išėjai po žeme, su tuo pačiu juoduoju kostiumu.