Vegos žygdarbis (2 dalis)

Kūlio pranašystės

Anksti ryte plokščiakalnio miškai pasipuošia pačiu įstabiausiu rūku, kuris tingiai slenka pažeme, kartais aplink didesnius riedulius išsiskirdamas į plonas juostas. Kiek akys užmato - tik tamsūs medžių kamienai kyšo iš baltos kaip pienas miglos. O horizonte, virš medžių iškyla tamsiai pilkas Arameto kalnas, irgi pasipuošęs tolimomis rūko juostomis.
Tiesa, šitoks grožis ateina tik pavasariais. Ir tai – tarsi ženklas vilkolakiams išeiti į medžioklės takus...

Vega skuodė per mišką, kiek nešė jos kojos. Ji buvo pailsėjusi, soti ir tiesiog mėgavosi pašėlusiu greičiu bei plačiomis erdvėmis. Paskui ją driekėsi nematerialus pėdsakas - sūkuriuojantys rūko kamuolėliai. Kažkur priekyje taip pat greitai skuodė Tanas,  Reigas ir Maja.  Jie buvo tik keturi iš visos jauniklių grupės. Kiti kantriai laukė savo dienos.
O pats pirmas lėkė didžiulis raumenų ir gaurų kalnas – senis Teodoras. Vega jo nematė, tik užuodė ir dar kartais išgirsdavo žemą urzgimą.
Šuolis čia, šuolis ten... Pro šalį praskrieja apkerpėjusios eglės... Šuolis į šoną – vėl kelyje pasipainiojo rieduliai. Jie dingsta toli už nugaros. Vėjas švilpia vilkės ausyse, jos sveikas, blizgus kailis banguoja į šuolių taktą... Jei galėtų, Vega uždainuotų, tačiau ji aiškiai žino, jog dabar vyksta medžioklė ir triukšmauti nevalia.
Vėl atsklinda iš priešakio neramus Teodoro urzgimas. Ir dabar Vega jau užuodžia pašalinį kvapą – stirnos arba elnio.
Ji pasuka kairėn greičiau nei atsklinda Tano komanda. Vaikinukas tik perdavė Teodoro žodžius, tačiau kiek vargo, kol išmoko atskirti juos iš senio urzgimo...

Grobis juos jau pajuto ir pajudėjo. Dabar viską lems tik kojų miklumas...
Po kelių akimirkų ji pamato priekyje šmėsčiojantį elnio siluetą. Tanas tiesiai už jo, o Teodoras bando aplenkti iš kairės. Reigo visai nesimato, nors tai Vegos nestebina – šitas nepasižymi gana dideliu greičiu.
Po kelių stiprių šuolių ji susigretina su Tanu ir aplenkia jį. Dabar aiškiai mato, kaip Teodoras laukia progos užšokti ant žvėries iš kairės. Nelauktai ji suvokia, kurlink po tokio šuolio suks elnias ir pasipusto padus į dešinę.
Garsus urzgesys išduoda Teodoro šuolį. Elnias metasi dešinėn, kaip mergina ir numatė. Ji tik atsispiria nuo žemės, užpakalinėmis kojomis stipriai kerta elniui į kaklą ir iš inercijos jau lekia į gana storą eglę. Dar vienas atsispyrimas...
Kaip kokia akrobatė vilkė dar paliuoksi ratu, kol beprotiškas lėkimas virsta lengva ristele, tada lėtai grįžta prie gulinčio grobio.
Elnias guli, jo kojos spurda, tarsi jis dar tebebėgtų nuo plėšrūnų. Jo kaklas sulaužytas, iš nosies varva tirštas kraujas.
Teodoras pasilenkia ir perkanda jam gerklę.


- Mergaite, o dantimis negalėjai? - nusišaipė jis savo urzgiančiu balsu.
- Nenorėjau tepti kailio. - tokiu pat tonu atsiliepė Vega.
- Kas be ko... Tavo šuolis iš tiesų buvo puikus. Tvirtas kojas turi...
Pagyrimus nutraukė garsus lojimas. Prie kritusio elnio prilėkė Reigas ir kaipmat įsikibo iltimis į gulintį grobį. Ir pradėjo tampyti tarsi kokį šapą tarp eglių- vilkolakis jėgų turėjo nemažai.
- Ei, raminkis! - įsakmiai stūgtelėjo senis. - Visai pametei protą?!
Tačiau Reigas arba neišgirdo, arba nenorėjo girdėti. Pajutęs draskomos mėsos skonį jis visai pašėlo. Tikriausiai būtų išbarstęs visą elnią po mišką gabalais, tačiau senis sutrukdė: prišokęs taip smagiai  vožė letena, kad jaunikaitis oru nulėkė gerus dešimt metrų. Minkštai žnektelėjo ant žemės ir gailiai cyptelėjo.
- Dar kartą pasiautėsi - sėdėsi namie ir jokių medžioklių! – krioktelėjo Teodoras. Jis nusisuko nuo sudrausminto Reigo i atvirto į žmogų. Pasilenkė prie elnio, paėmė už kojų ir visai lengvai užsimetė ant nugaros.
- Aš jau pamačiau, kurie iš jūsų tikri vilkolakiai, - jis linktelėjo Vegos pusėn. - Grįžtu namo, o jūs dar palakstykite valandėlę – kitą... Žmonės dar ilgai miegos.
Reigas kiauktelėjo kažką neaiškaus, bet niekas nekreipė dėmesio. Tik kai Teodoras su  grobiu išnyko tarp medžių, jis išdidžiai prisiartino ir suurzgė:
- Kad nei vienas nė žodžio apie mane, aišku? Išgirsiu – kitos medžioklės metu pasigailėsite.
- Man atrodo, Teodoras apie tave ir taip pripasakos už mus... - atsikirto Vega.
- Man nusispjaut ant senio! - Reigas apsuko ratą aplink susigūžusią Mają. - Žiūrėkit, patys neprišnekėkit ko nereikia...
Jis lėtai nubėgo kažkur į šalį, urgzdamas kažką panosėje.
Vega irgi patraukė savo pasirinktu taku. Tanas kurį laiką šnopavo jai iš paskos, paskui patraukė medžioti vienas. Mergina liko pati su savimi.
Kurį laiką ji tiesiog bėgo nesirinkdama krypties – niekaip negalėjo išmesti iš galvos erzinančio Reigo grąsinimo. Vėliau susidomėjo paukščių balsais ir pasuko į tą pusę, iš kurios girdėjo atsklindančius „riebiausius“ ir „skaniausius“.
Netikėtai ji sustojo.
Priekyje kažkas buvo. Tarp medžių, prie akmenų...
Nustebusi Vega spoksojo į tuščią plotą nesuprasdama, kas ją privertė suklusti. O tada pažvelgė įdėmiau ir nusijuokė beveik žmogišku balsu.
Kūlis! Kaip visada, matomas tik iš antro karto. Tik šį kartą ji buvo labai patenkinta, kad pajuto jį anksčiau nei pamatė. Juk to nepavyko padaryti netgi medžiotojų šunims!..
- Sveikas, Haibai. - tarė ji, užšokdama ant akmens, nuo kurio kaip tik tekėjo paskutinis ištirpęs sniegas.
Kūlis lėtai pasuko galvą, pažvelgė į ją ir nusišypsojo.
- Sveika, mergaite. O tu paaugai... Taip ir turėjo būti.
- O tu nepasikeitei. - linksmai atsiliepė ji. – Ar tu ir dabar manęs laukei?
- Laukiau. - Linktelėjo jis. Bet priežasties ištarti neskubėjo. Lėtai pasisuko ir vėjas suvirpino jo apsiaustą.
- Ar tai dėl mano būsimo žygdarbio? - smalsiai paklausė Vega, vizgindama purią uodegą.
- Nesijaudink dėl savo žygdarbio. Dabar jis tave mažiausiai turi jaudinti. Geriau paklausyk, ką tau pasakysiu. Saugokis Tano priešų. Neprisileisk jų ir nesiduok viliojama. Antraip tu nueisi kitu, blogu keliu.
- Bet Tanas juk neturi priešų! - nustebo Vega.
- Kol kas neturi, - linktelėjo kūlis. - Bet turės.
- Kas bus tie priešai? - nerimo ant akmens vilkolakė. - Ar jų bus daug?
- Atėjus laikui tu juos visus suskaičiuosi. Iki kito susitikimo, Vega. Bijau, kad jis įvyks labai negreitai...
- Palauk! Aš...
Bet kūlio nebeliko. Jis vėl pradingo, netgi kvapo nepaliko.
- ... noriu tau papasakoti... kaip man sekasi... - nusiminusi pabaigė ji visai tyliai. Kiek pasėdėjusi ant akmens vėl prisiminė paukščių balsus ir nuėjo pasižiūrėti, kas ten taip skaniai triukšmauja. Vakarop partempė į urvus riebų fazaną, kurį tingėjo ėsti žalią. Kepta mėsa juk skanesnė...

Urvuose Tano, Reigo ir Majos dar nebuvo. Teodoras jau spėjo paskleisti gandą apie Vegos sėkmę ir mergaitė susilaukė nemažai pagyrų, nuo kurių susigėdusi spruko į vieną iš savo mėgiamų siaurų urvų.
Vėliau grįžo ir kiti trys. Maja parnešė antį, sugautą prie upės, abu vyrukai parlėkė tuščiomis.
- Šiandien tikriausiai merginų diena. - nusijuokė Teodoras. - Nenusiminkite, pasiseks ir jums.
Reigas kažką piktai burbtelėjo ir nukiūtino šalin. Tanas atvirto į žmogų ir apsirengė.
- O Vega kur? - pasidomėjo jis.
- Tikriausiai vėl miega. - pasakė Teodoras, peiliu dorodamas elnio skerdieną. - Tik jūs nepabėkite. Šį vakarą mes skaniai vakarieniausime.
Tanas užuodė silpną draugės kvapą ir pabandė ją surasti. Išlandžiojo pusę visų plyšių, kol galop aptiko ją gulinčią netoli krentančio vandens.
- Sveika, Vega... - jis sunkiai prasispraudė tarp akmenų ir šiaip ne taip įsitaisė šalia. - Kaip sekėsi šiandien? Girdėjau, pagavai paukštį?...
- Fazaną... - šyptelėjo mergina. - Tik nepradėk ir tu girti. Nemėgstu...
- Todėl ir slepiesi?
- Čia ramu... Ir niekas netrukdo miegoti. - ji pažvelgė į Taną ir nusižiovavo. - Paeik į priekį.
- Kam?
- Ten vietos yra. Virsk žvėrimi ir tada grįžk. Stačias tu užimi per daug vietos.
Kai Tanas išsikapstė iš savo drabužių jau vilko kailyje ir įsitaisė šalia, ji užuodė kažkokį keistą svetimą kvapą nuo jo kailio.
- Kodėl tu pas mane atėjai, Tanai? - sunerimo ji.
- Aš norėjau tau papasakoti, kas man šiandien nutiko. - tyliai pasakė vaikis.
- Ar tai kaip nors susiję su tuo keistu kvapu, kurio pilnas tavo kailis?
Mergina nusičiaudėjo ir letenomis užsidengė nosį.
- Vega... tai... žmogaus kvapas...


Kurį laiką Tanas sekė draugę, tada atsiliko ir pasuko į šoną. Vega atrodė susimąsčiusi ir aiškiai netroško jokios draugijos.
Kurį laiką jis tiesiog klajojo po plokščiakalnį, tada ėmė uosti orą, ieškodamas kokio nors grobio. Ir netrukus užuodė – silpnas, keistas kvapas sklido kažkur nuo pelkyno. Ir ne tik kvapas. Jis išgirdo keistus garsus, kuriuos, jo manymu, turėjo skleisti gana nemažas gyvūnas.
Tanas artinosi pasiruošęs pulti. Jis norėjo taip pat pasirodyti esąs šio to vertas pirmosios medžioklės metu. Prišliaužęs pelkyno kupstus, jis be garso praslinko pro tankias, sudžiūvusias žoles ir, iškišęs nosį prie vandens, pamatė savo būsimą grobį.
Tano nuostabai nebuvo ribų – pelkėje kapstėsi žmogus! Jis buvo įklimpęs iki pusės, murzinas nuo galvos iki kojų...
Tai buvo mergina, gal šešiolikos - septyniolikos metų. Ir ji aiškiai nebuvo vilkolakė.
Tanas ir nustebo ir išsigando. Pirmas noras, šovęs galvon – bėgti  kuo toliau iš čia. Žmonės yra kvaili. O kvaili žmonės atneša tik nelaimes...
Mergina gailiai suvaitojo, negalėdama išsilaisvinti iš šalto pavasarinio akivaro gniaužtų. Jei ne ta gaili dejonė, Tanas būtų tikriausiai ir nubėgęs sau. Bet dabar jam pagailo vargšo padaro. Mirti pelkėje – ne pats garbingiausias ir maloniausias būdas...
Jis išlindo iš žolių ir nušokavo per kupstus link akivaro.
Mergina jo iš pradžių  net nepastebėjo, užsiėmusi įnirtinga kova su šaltu dumblu. Tik kai Tanas prakalbo žmogaus balsu, ji pakėlė akis į vilką ir klyktelėjo iš siaubo.
- Ar gali pajudinti kojas?
Mergina dabar bandė nutolti nuo jo, bet jai sekėsi taip pat – nei į vieną, nei į kitą pusę negalėjo pajudėti.
- Ar gali pajudinti kojas? - Kantriai pakartojo Tanas. - Ir baik klykti kaip išprotėjusi. Aplinkui daugiau žmonių nėra.
- Tu... tu juk vilkolakis! - duso skęstančioji.
- O tu tuoj nuskęsi, jei nepadėsi man. Ar kojas jauti?
Po šių žodžių ji tarsi atsitokėjo.
- Dar jaučiu...
- Peilį turi?
- O kam tau? Tu juk žvėris...
- Moterie, aš dantimis šakos nenugraušiu taip greitai. Ar turi peilį?
Ji pamaigė ranka po dumblą ir sužvejojo trumpą peiliuką.
- Laikykis...
Tanas įsikando peilį ir nuliuoksėjo į pelkės pakraštį, prie krūmų. Ten atvirto į žmogų ir ėmė pjauti storesnę šaką. Mergina stebėjo jį iš nuostabos suapvalėjusiomis akimis. Netrukus šaka atsiskyrė nuo krūmo, Tanas apgenėjo labiausiai trukdžiusias šakeles. Numetęs peilį į sausą žolę, jis vėl pavirto vilku, įsikando šaką ir nubėgo atgal pas „skenduolę“. Ši buvo nugrimzdusi per du delnus giliau.
- Štverkiš... - sučepsėjo vilkolakis. Merginai įsitvėrus šakos, jis įsiręžė ir urgzdamas patraukė iš visų jėgų. Kupstas nuo svorio paniro į pavasarinę pliurę, mergina įsitvėrė jo tarsi išsigelbėjimo ir jau savomis jėgomis šiaip ne taip užsilipo. Tanas spjovė šaką ir peršoko ant kito kupsto.
- Skubėk į krantą ir užsikurk ugnį, kol nenušalai kojų, - patarė jis. - Aš tavęs iki kaimo netempsiu. Jūs, žmonės, turite kvailą įprotį siundyti šunimis visus, ko nepažįstate.
- Ar tu manęs neėsi? - bailiai paklausė mergina.
- Tu labai neskaniai kvepi. - purkštelėjo Tanas. - Apsišlapinęs elnias – ir tas maloniau dvokia...
Ji nusijuokė ir lėtai nukrypavo link kranto. Sausoje žolėje susmuko ir ėmė pešioti stiebelius, rinkdama pakuras laužui.
- Ištversi? - paklausė vilkolakis.
- Tikriausiai... beje, mano vardas Sadži...
- Tanas...
- Kodėl tu man padėjai, Tanai?
- Nežinau. Šiaip mane mokino šalintis žmonių bet kokia kaina, bet... ką man gali padaryti viena Sadži?
Mergina prisitraukė papuvusią šaką ir ėmė ją laužyti į smulkius gabaliukus.
- Mokino? Tai jūsų yra daugiau?
Tanas nutylėjo. Jis atsigulė ant žemės ir stebėjo, kaip Sadži skiltuvu bandė užkurti sausas žoles. Netrukus parūko siauras dūmelis, plykstelėjo maža liepsnelė. Mergina lengviau atsiduso.
- Kodėl nebėgi šalin, Tanai?
- Tau būtų nesaugu. - burbtelėjo vilkolakis. - Netoliese bėgioja kiti. Ir ne tokie draugiški, kaip aš. Vis dėl to aš palydėsiu tave iki medžiotojų takų. Toliau - ne mano reikalas...
Kai Sadži sušilo, jiedu nukeliavo iki plokščiakalnio pakraščio. Tanas pirmą kartą pamatė žmonių kaimus iš toli. Grįždamas atgal jis manė, jog padarė gerą darbą visiems vilkolakiams. Mergina papasakos apie jį medžiotojams, medžiotojai pagaliau nustos medžioti vargšus vilkolakius. Argi ne puiku?


- Išgelbėjai žmogų... Ar Teodorui sakei? - paklausė Vega, kai jis baigė savo pasakojimą.
- Nežinau, ar verta...
- Man atrodo, reikia. - rimtai pasakė mergina. - Ir kuo greičiau. Tai, ką padarei, liečia mus visus.
Tanas neramiai pasimuistė.
- Jei jau taip sakai...
- Tanai! - sustabdė jį mergina. - Ar tu turi priešų?
Vaikinukas truputį nustebęs akimirką tylėjo, tada papurtė galvą.
- Ne... Lyg ir ne...
Vega lyžtelėjo jam ausį.
- Tada bėk pas Teodorą. Ir viską papasakok. Senis tave supras.

Tanas taip ir padarė. Žinoma, girdėjo ne vienas Teodoras. Klausėsi ir keli Tano bendraamžiai. Po pasakojimo Reigas neiškentė ir purkštelėjo kažkokią nešvankybę Tano adresu.
- Tylos! - sudrausmino senis, piktai nužvelgęs jaunimą. Tada pakedeno pirštais Tano plaukus. - Esi šaunuolis, berniuk, kad padėjai nelaimingai merginai. Tačiau... padėjai ne iki galo. Tu ją pražudei.
- Bet... kaip?!.. - apstulbo Tanas.
- Neperspėjai merginos, kad nepasakotų apie tave. O reikėjo. Jei mergina bus protinga, ji nutylės, kad ją išgelbėjo vilkolakis. O jei papasakos... Ją užmuš vien dėl kaimo saugumo, patikėk manimi...
- Negali būti!
Teodoras liūdnai pažvelgė į ugnį.
- Patikėk, berneli, dar ir kaip gali. Jau sakiau, kad žmonės yra labai kvaili padarai. O tu šaunuolis – padarei viską, kas tavo jėgoms.  Kitą kartą būsi protingesnis.


Teodoras buvo teisus, kaip visada. Po dviejų dienų trečiasis medžiojančių vilkolakių būrys rado merginos lavoną netoli medžiotojų takų. Vargšelei buvo perpjauta gerklė.