Velnių medžiotojas (8 dalis)

-Uh! - amtelėjo velniai, atsisukę į mus tris. Jų ten buvo maždaug dvidešimt ir visi jie baisiai nustebę spoksojo į tris gyvus... atsiprašau - į du gyvus ir vieną negyvą žmogų, kurie tuoj susirado apytuštį stalą ir susėdo prie jo. Vienintelis svetimas prie to stalo buvo nedidukas velnias, kuris iš pradžių lėtai apsidairė, tarsi klausdamas, kas gi čia prie jo prisėdo, tada suraukė nosį ir nuėjo prie kito stalo.
    Aš patenkintas apsidairiau. Visi velniai mirtinai nepatenkinti - aiškiai nekenčia mūsų buvimo. Bet štai, kitame kampe sėdi porelė žmonių apiplyšusiais drabužiais ir kažką valgo. Keista...
Ir dar pamačiau užeigos merginą, kuri vikriai sukosi tarp stalų su dviem padėklais rankose. Ji čia aiškiai jautėsi kaip namie, į velnius beveik nekreipė jokio dėmesio. Jauna, gal septyniolikos - dvidešimties metų, ne daugiau. Jos ilgi, juodi plaukai buvo supinti į vieną storą kasą, kuri lengvai šokčiojo į jos žingsnių taktą. Veidas gražus, truputį griežtas. Iš primerktų mėlynų akių nusprendžiau, kad ji čia šeimininkė ir velniams tikrai tą pasiruošusi priminti. Vilkėjo kažką panašaus į ilgą, pilką, vientisą suknią, per juosmenį perrištą ilgu, kelis kartus apsuktu pintu dirželiu. Suknios kraštai buvo apsiūti tamsesnės pilkos spalvos ornamentų raštais - panašiai kaip Avento ūkininkės puošdavo savo drabužius, bet ji aiškiai buvo ne aventietė. Ir dar jos apavas... Tie sandalai taip pat ne aventietiški - greičiau karmileniški, bet surišimo būdas man dar nebuvo matytas.
Pamačiau, kad ji pastebėjo mus ir mostu pakviečiau prieiti. Ji jokiu ženklu neparodė, kad suprato, tik ties kitu staleliu staiga pakeitė kryptį.
Vienas velnias krizendamas grybštelėjo jai už šlaunies. Mergužėlė sureagavo žaibiškai - apsisuko ir taip žiebė padėklu įžūliajam į tarpuragę, kad velniui apsivertė akys. Keli velniai iš to nusižvengė kaip kokie nejodinėti eržilai.
- Ko nori? - stačiokiškai bet gana draugiškai paklausė ji manęs.
- Maisto. - apsilaižiau. - Ir pasakyk man, gražuole, kuo už jį čia mokama?
- Niekuo nemokama. Tu dirbi velniui - jis tave šeria, aišku?
- Ee... taip. - sistema išties kažkokia nuostabiai paprasta. Tiesiog ateini ir gauni... - O ko turi?
Ji kreivai šyptelėjo.
- Tu, matyt, naujokas! - pareiškė ji, išlenkusi antakius į labai neaiškią, klausimo - pajuokos grimasą.
- Galbūt...
- Tai va, naujoke, įsimink visam likusiam gyvenimui - tik pragaro pupos. Virtos pragaro pupos, keptos pupos, troškintos pragaro triušio taukuose bei trintos. Tai kokių gi pragaro pupų tau atnešti?
Kazas sukikeno.
- O ko tu čia... - pradėjo mergina bet nebaigė. - Tu gi negyvas! Ką čia veiki?
Pastaruosius žodžius ji ištarė per garsiai. Per velnių apsėstus suolus nusklido šurmulys:
- Negyvas?... Mūsų užeigoje?... Netvarka!..
- O kas čia tokio? - susinervinau. - Jis gi nieko nevalgo!
- Jis užima vietą! Tegul išeina! - suprotestavo mergina.
- Niekur jis neis! - pasakiau jai. - ir atnešk mums košės.
Ji, truputį įsižeidusi, nuėjo į virtuvę, dailiai kraipydama užpakaliuką. Paganęs akis atsidusau - ne laikas ir ne vieta regzti intymias pažintis...
- Lažinuosi, ji čia kokią dešimtį metų tupi. - pažvelgiau į Kazą.
- Aš irgi lažinuosi. - sukruto tasai. - Iš kairės kojos...
Kvailos lažybos. Mudu sudavėm delnais. Staiga nuo gretimo stalo pakilo nemenkas velnias ir atsisėdo tiesiog prieš mane. Aš visa nugara pajutau, kaip pasikeitė patalpos atmosfera - visi velniai nukreipė dėmesį į būsimą pokalbį.
- Aš tavęs nepažįstu! - suurzgė gauruotis, įsmeigęs į mane savo baisias akis. Jis atrodė pakankamai surūgęs, tikriausiai pašvinkusių pupų apsiėdęs...
- Na, aš tave irgi matau pirmąsyk. - pareiškiau. Velnias dar labiau surūgo.
- Tu man nepatinki, žmogau!
Matyt, jis per daug kvailas, kad tiesiog imtų ir pasakytų jog nori mane nudėti tiesiog čia ir dabar.
- Aš irgi tavęs nemyliu. - atkirtau galvodamas, kuo gali baigtis šis apsimėtymas komplimentais. Tarp mūsų dunkstelėjo dubuo su koše, kurią atnešė mergina.
Tą pačią akimirką velnias apvertė dubenį ir kvailai išsiviepė man į veidą.
Ir tuoj pat gavo padėklu į dūdą.
- Nedrabstyti maisto! - riktelėjo mergina, slėpdama padėklą už nugaros.
- Ak tu žmonių kekše! - ir velnias šoko ant jos, švaistydamasis aštria uodega lyg kokiu kardu. - Kaip tu drįsti?!
            Nežinau, kuo visa tai būtų pasibaigę merginai, jei ne man dingtelėjęs kvailas noras padėti jai. Gal todėl, kad ji vis dar buvo gyva, graži ir šauni.
Velnias sustaugė nesavu balsu kai užlaužiau jo vargšę uodegą ir pabandžiau surišti ją mazgu. Jis iš karto atsisuko į mane ir aš brūkštelėjau dusyk peiliu jam per gerklę. Paspringęs savo rūgštimis jis nuvirto ir kūnas tuoj pat ėmė težti. Bet čia nutiko keistas dalykas - iš jo krūtinės išlindo pilkas, pulsuojantis rutulys ir pakibo ore. Sekundę jis tiesiog kabojo, o kitą jau nėrė pro stalus. Kažkuris velnias skubiai pastvėrė jį ir prarijo. Po to skaniai atsirūgo ir bukai dėbtelėjo į lubas, tarsi nieko nebūtų įvykę. Visi velniai vis dar nedraugiškai dėbsojo į mane. Kai kuriems ant kuprų ėmė šiauštis šeriai.
- Pakaks! - garsiai ir griežtai šūktelėjau aš, atsistodamas. - Mes esame siųsti grafo Kliamo surasti tokį vieną jūsiškį, vardu Gybras. Jei kas nori trukdyti, galime išeiti į lauką, nes čia labai smirdės žarnom. Norinčių nėra? Tai gal yra norinčių padėti? Tas Gybras rudaplaukis ir jis turėjo pro čia keliauti. Gal jį matėte? Nepastebėti jo tikrai būtų sudėtinga...
Velniai bukai nudelbė akis, keli kažką sumurmėjo panosėje, kiti susigūžė ir sulindo pasitarti. Mano ausis pasiekė kelios beprasmės frazės.
Mergina nuėjo į virtuvę ir netrukus grįžo su  naujom košės porcijom. Paragavau. Tikrai nekoks marmalas, bet vietiniams išgyventi tikriausiai užtenka...
- Tu drąsus. - tarė ji, atsisėdusi prieš mane, nužudytojo velnio vietoje. - Ačiū, kad išgelbėjai.
- Prašom... -pasakiau, pamalonintas jos žodžių.
- Kadangi aš tau skolinga, atsiteisiu išsyk. Tu ieškai Gybro? Jis antrame aukšte, kruvinas ir bejėgis...
Akies krašteliu pamačiau, kaip keli velniai pakyla nuo stalo ir suka prie laiptų. Atsistojau.
- Ne! - sušnabždėjo mergina, stumdama mane atgal. - Jie užmuš tave! Leisk geriau jiems pasirūpinti Gybru!
- Tu nieko nesupranti! Leisk mane! - aš nustūmiau ją ir nubėgau paskui velnius. Dar būdamas laiptų apačioje išgirdau riksmą ir keliais šuoliais pasiekiau duris.
            Velniai, apstoję visą kruviną rudį, plėšė jį į gabalus. Po galais, kas čia darosi?! Jie žudo saviškį?
Man išties nederėjo kištis - darbas buvo atliktas už mane. Teliko apsimesti supykusiu ir stebėti Gybro galą. Velniai, baigę kruviną darbą, sustingo prie lavono grobuoniškomis pozomis, kažko laukdami.
Pilkasis Gybro rutulys šaute iššovė iš kūno ir kaip įkirptas išlėkė pro duris. Gauja velnių pirma manęs išbildėjo paskui jį. Aš, truputį apstulbęs, apžiūrėjau velnio lavoną ir nusileidau žemyn.
- Jie neleis, kad Gybro protas patektų pas Liucifierių. - pasakė man mergina, ironiškai šypsodamasi. - Kad ir ką tau liepė Kliamas, tu to niekada neįvykdysi veikdamas viešai. Reikėjo klausti manęs.
- Gybro protas? - mano galvoje vėl įsitempė pavojaus stygelė. - Tai tas rutulys?
- Taip. Kai velnias miršta pragare, jo protas neišnyksta, kaip tai nutiktų mūsų pasaulyje. Jis keliauja pas Liuciferių, tada jis suvalgo rutulį, kad sužinotų viską, ką žinojo velnias gyvas būdamas.
- Ojojoj! - sudejavo Benkartinas. - Taigi Gybras pabėgo nuo velnių į lauką!
- Taip, pabėgo. - pritarė mergina. - Bet jums nėra ko nerimauti. Čia velnių problemos.
- Taigi, kad yra! - aš mostelėjau Kazui ir mes pakilom. - Reiks tą velnio daiktą vytis ir pribaigti.
- Nepribaigsim. - papurtė galvą Kazas. - tas daikčiukas nenužudomas.
- Ko tu man iš karto nesakei?!
- O tu man labai daug apie savo planus pasakojai?! Ieškau Gybro- sugauti ir nudėti- irgi mat "smulkus" planas!
- Aš ne tam iš ano pasaulio keliavau, kad savo planais dalinčiaus su kiekvienu kabančiu ar gulinčiu!
Kazas mostelėjo durų link.
- Gal vėliau pasimušim, Edvardai? Kuo ilgiau čia karksime, tuo rutulys labiau tolsta!
Staiga mergina įsikabino į mano ranką.
- Tu savo noru atkeliavai į pragarą?!... - sušnabždėjo ji, o jos akys buvo apvalios iš susijaudinimo ir nuostabos. Aš nenoriai linktelėjau. - Kaip?! A... tai nesvarbu... Ar tu žinai, kaip išeiti iš čia?
- Tyliau! - aš apsidairiau. Velniai nekreipė į mus dėmesio. Kol kas. Ji paleido mano ranką ir patraukė į virtuvę. Tik pasiekusi duris atsisuko ir nežymiai mostelėjo mažyliu piršteliu, kad ateičiau.
- Sėsk ir pavalgyk. - nutupdžiau Benkartiną. - Aš tuoj...
- Tai kad neskanu...
- Apsimesk, kad labai skanu.
Virtuvėj, prigrūstoj didelių molinių puodų, garsiai ūžė kaitri ugnis. Mergina laukė už krosnies, beveik šokinėdama iš nekantrumo.
- Tu žinai kaip išeiti iš pragaro?! - įsisiurbė į mane jos žydros akys. Linktelėjau.
- Vadinasi, -staiga dingtelėjo jai. - tu nedirbi Kliamui?
- Teisingai.
- Tai kam tau Gybras?
- Ar tu mane pasikvietei tam, kad daugiau sužinotum apie Gybrą?
- Ne... ne, žinoma. - ji susitvardė. - Aš noriu keliauti su tavimi!
- Tikrai? - tiesą sakant, kažko panašaus ir tikėjausi. - Ar toli esi pasiruošusi eiti?
- Eisiu ten, kur ir jūs eisite! Iki pat galo, iki savo pasaulio!
- Pirma man reikia Gybro.
- Padėsiu jį rasti!
Jos ryžtas, rodės, bus begalinis. Ji buvo įkyresnė net už Kazą.
- Gerai. - sutikau. - Ir kaip ruošiesi iš čia pabėgti?
- Yra atsarginis išėjimas už kamino.
- Puiku, bet pirma imk šitą ir eik aptarnauti velnių. - aš įkišau į jos rankas padėklą. - Nereikia sukelti įtarimo. Mes išeisime pro pagrindines duris ir palauksime tavęs prie šitų. Beje, kaip tave vadinti?
- Aš... mane... mano vardas Koma. - sumikčiojo ji.
- Nepadaryk klaidos, Koma. - aš pasukau prie durų. Eidamas pro Benkartiną ir Kazą stuktelėjau jiems. Jie be žodžių pakilo ir mes išėjome. Spėjau pastebėti, kaip mergina, apsiginklavusi padėklu velnių snukiams daužyti, išėjo aptarnauti raguočių.
- Graži ji mergina. - atsiduso Benkartinas.
- Ta graži mergina keliaus su mumis. - pasakiau.
- Tikrai?! - nušvito mano mokinio veidas.
- Ką, parūpo sijonai? - nusišaipiau. - O kaipgi tavo mieloji ir dailioji Estera, mokiny?
- Pats sakei, kad ji man per jauna...
- Keista, kad tik dabar supratai! Keliaukite su Kazu į priekį ir nelaukite. Aš pasivysiu jus kartu su mūsų naująja keleive. Aišku?
- Man ir kvailiui aišku. -pasakė Kazas ir nubėgo, vejamas užpykusio jo didenybės. Aš įlindau į krūmus ir nusiyriau per šakas palei užeigos sieną. Duris radau visai netoli, apaugusias kerpėmis nuo reto naudojimo. Komos laukiau kokias penkias minutes. Ji išlindo baisiausiai susijaudinusi.
- Nieko nepamiršai? - paklausiau.
- Ne... lyg ir nieko...
- Tada greičiau. Kazas ir Benkartinas mūsų laukia. Beje, mano vardas Edvardas.
- Edvardas... tavo gražus vardas. O... kas ten tokie laukia? Sakei, kažkoks Benkartinas?
- Taip, turim tokį. Princas, jo didenybė!
- Man rodos, tu kalbi apie jį pašaipiai...
- Nieko tokio. Tau reikėtų su juo susipažinti. Neeilinė asmenybė!
Būčiau dar pridėjęs nemažai žodelių savo mokinio adresu, bet nutariau, kad bus nepalyginamai geriau, jei ji pati susidarys nuomonę.
Mudu padarėme nemažą lanką, kol išdrįsome pasirodyti ant kelio. Princas su Kazu sėdėjo kiek toliau. Turbūt jau išsiaiškino tarpusavio vaidus. Pamatę mus jie pašoko, princas ėmė valytis dulkes.
- Benkartinas- tai tas storesnis? - pasitikslino Koma.
- Taip, tas gyvas, su siuvinėtais rankogaliais...
- Tikrai princas?
- O kodėl tau parūpo?
- Matai, aš buvau princesė. - pasakė Koma didžiuodamasi.
- A-a, tai tu nori susirasti savo svajonių princą! - šūktelėjau. - Įspėju- šitas be balto žirgo...
- Visai ne! - ji šiek tiek paraudo. - Kai buvau maža ir gyvenau rūmuose, turėjau brolį, kurio vardas irgi buvo Benkartinas. Tik man nelabai norisi tikėti, kad šitas... yra mano brolis.
- O tu jo paklausk. - pasiūliau aš, jau nuspėdamas tiesą. Nebus juk pasaulyje dviejų durnių su tokiu pat kvailu vardu.
Benkartinas jau rijo Komą akimis taip, kaip visai neseniai tai darė išvydęs Esterą ežero pakrantėje. Tik Koma buvo paprastesnė - nuo jos žvilgsnio nesilydė kulnai.
- Tu tikrai princas? - paklausė ji išdidžiai.
- Aš- princas Benkartinas, būsimas Žaliojo Kalnyno karalius! - atsakė tas dar išdidžiau. Tik užmiršo pridurti, kad yra nurašytas savo tėvo. Aš truputį nusistebėjau - kiek kartų galima keisti profesiją? Visai neseniai skelbėsi esąs velnių medžiotojas, dabar - vėl karalius...
- Kaip įrodysi? - mygė jį Koma. Benkartinas parodė savo žiedą.
- Sakyčiau, esi tas pats mano brolis, - kažkaip abejodama nutęsė Koma. - Bet kadangi nepamenu tokio Žaliojo Kalnyno, tai turbūt apsirinku. Mano brolelis turėjo tapti Cacos karaliumi.
- Tai tavo brolis, gali neabejoti. - užtikrinau. -Mūsų mielasis karalius Kėbulas ėmė ir pakeitė šalies pavadinimą.
Komos akyse atsirado neviltis - ji turbūt nesitikėjo sutiksianti tokį brolį... tokį princą, kad neduok Dieve...
- Ei, tai gal jau eime? - šūktelėjo Kazas. - Gybras jau paspruko nuo jį persekiojusių velnių - netoliese gulintis numirėlis matė. Jums jo reikia ar nereikia?
- Reikia! - susigriebiau. - Pirmyn!
- Tai gal ir man paaiškinsi, kam tau jo? - paklausė Koma, kai mes sparčiai žingsniavome pakele.
- Aš esu velnių medžiotojas. - pasakiau. - O tavo brolis tai pasakė Gybrui.  Supranti, po to Gybras šiek tiek persigando ir pabėgo nuo mūsų į pragarą, kad praneštų Liuciferiui ir suorganizuotų mano ir Benkartino medžioklę. Todėl mes turime pirmiau sumedžioti jį.
- Gerai, tu- aišku, kodėl esi čia. O Benkartinas?
- Tavo brolis mano esąs velnių medžiotojas.
- Manau?! - plykstelėjo jo didenybė. - Aš ir esu!
- Gerai gerai! - nuraminau jį . - Esi, tik tyliau. Kaip manai, Kazai, kur traukia Gybro rutulys?
- Žinoma, pas pragaro valdovą. - tarė Kazas, tarsi tai būtų savaime suprantama. - Jis aklas, klaidžios ratais, nuklys gal kur nors, bet galų gale vis tiek ten nusigaus.
- Tai palengvina mūsų užduotį. - garsiai mąsčiau. - trauksime ten, kur ir jis, tik trumpesniu keliu. Ar tiesa, kad šis kelias mus nuves į Liucio būdą?
 
----------------
 
            Mes tyliai tupėjome krūmuose ir stebėjome gan neįprastą vaizdą: numirėlis iš visų jėgų ramstė apvalų riedulį.
Tai buvo senis. Bent subjektas mirė senas. Neįtin apipuvęs, sulinkęs beveik per pusę ir su barzda, kuri vilkosi jo tarpkojy atsilikusi per tris žingsnius atgal.
Mes atsargiai išlindome iš krūmo ir ėmėme artintis, saugodamiesi bet kokio pavojaus.
Nekreipdamas į mus nė mažiausio dėmesio, senis toliau stūmė nepajudinamą uolą.
- Laba diena! - tariau aš, draugiškai rodydamas dantis.
- Aha..., - burbtelėjo numirėlis, nedraugiškai koja kapstydamas žemę.
- Mes... hmm... šit pagalvojom, ar tik nereikia jums mūsų pagalbos?
- Pagalbos? - senio antakiai iš nuostabos vos nenulipo nuo kaktos. - Pagalbos pomirtinėje kančioje?
- Tai tas akmuo- pomirtinė kančia?
- Akmuo? Ne! Jo tempimas į šį kalną... - senis parodė į nemenką šlaitą. Kalnelis man pasirodė nemažas. Kitapus jo blizgėjo ežerėlio vanduo.
- Neblogai. - nutęsė Koma. - Ir kiek kartų pavyko?
- Iki viršūnės - nė karto. Iki pusės - dešimtis kartų. Vis dar norit padėti?
Mes be žodžių nukiūtinom šalin, tik Kazas tarė kelis užuojautos žodžius:
- Aš mielai, brolau, bet mane patį neseniai ištraukė iš kančios vietos. Skubu atsidžiaugti laisve. Žodžiu, sėkmės... ir taip toliau...
- Visiems numirėliams nepadėsi! - bambėjo Benkartinas, eidamas priekyje. - Kam iš viso prie jų artintis? Vieną jau turim.
- Neūžk! - bakstelėjo Koma jam alkūne. - Pradedu abejoti, ar tu tikrai esi mano brolis.
- Aš tavo brolis! - pasipūtė Benkartinas. - O tu mano jaunesnioji sesuo.
- O galėtų taip ir nebūti...
Liuciferio rūmai jau matėsi pakankamai aiškiai - neįmanoma buvo jų nepastebėti.
Jie buvo panašūs į kažkokio milžiniško gyvūno liekanas, kurio griaučių bokštai smigo aukštyn. "Kaulai" vienu šonu glaudėsi prie uolinių bokštų, kurie puslankiu supo griaučius. Spalvos, kad ir kaip stengiausi, nesugebėjau suprasti. Ryto metu ji buvo vienokia, dieną - kitokia, o vakare visi statiniai staiga nusidažydavo visom vaivorykštės spalvom. Iš pradžių galvojau, kad Liucio Būdą pasieksime per pusantros dienos, sustodami tik užkąsti ir pailsėti naktį. Kaip aš apsirikau! Pragaras pasirodė beesanti kur kas painesnė ir paslaptingesnė vieta nei tikėjausi.