Dievo negirdėsiu dabar.

Jei kada sėdėsiu ant penktojo kalno viršūnės,
paukštį nusiųsiu, kad žmogų atneštų.

Jei gyvensiu paparčio žiede,
už nesančio žiedlapio spalvų pasislėpusi
į smalsų žvilgsnį žiūrėsiu.

Jei kada atsigulsiu į pusnį,
niekieno iliuzijų nebraidytą,
...
Cha! Taip nebebus.
Tegu labiau sninga...

Šokinėju pakelėje augančių medžių viršūnėmis,
kad neduokDie kurios neapleisčiau.
Mintyse išmatuoju skrendančios varnos sparnus.

Saulės spindulį tom pačiom pėdom atgal išleidžiu.

Sugaunu lietvamzdžiu krentančią ašarą.
                                            Dievo?
Įlendu po tavo antklode. Negirdėsiu dabar.