Vegos žygdarbis (I dalis)

I dalis

Prie Ašarų Krioklio



  Jauna, smulki vilkė šuoliais lėkė per storas pusnis, braižydamasi į eglių žemai nuleistas šakas. Pūga iškreipė realybę. Atrodė, kad ją persekiojančių šunų lojimas yra labai toli, bet iš tikrųjų padarai sekė ją atsilikę tik per gerus tris - keturis šimtus žingsnių. Vilkė jau buvo pavargusi ir mažai beturėjo jėgų. O šis plokščiakalnio miškas jai buvo visai nepažįstamas. Ji vis dar šuoliavo, bet sulig kiekvienu šuoliu jėgos mažėjo dvigubai. Pusnys buvo per storos, o šunys- per gerai pailsėję. Prieš gerą pusvalandį jie uodė tik jos silpną kvapą, bet dabar jau žinojo, kaip atrodo grobis ir į kvapą jiems buvo beveik nusispjauti- pėdsakus jauniklė paliko pernelyg ryškius.
Ji iššoko į nedidelę, beveik nepripustytą aikštelę tarp dviejų eglių ir susmuko.
Šunų lojimas šiek tiek pritilo- padarai taip pat greitai duso nuo klampojimo per pusnynus.

Vilkė gailiai cyptelėjo ir atvirto į mažą mergaitę. Ji buvo galbūt šešių ar septynių metų amžiaus, visiškai nuoga ir šaltis, rodos, jai nedarė jokio įspūdžio. Tik išsigandusios akys spoksojo į tą pusę, iš kurios turėjo pasirodyti jos priešai. Ji susigūžė po viena iš eglių, juokingai vaikiškai stengdamasi tapti nematoma, bet ant šaltos žemės ją būtų pastebėjęs bet kuris pradedantysis medžiotojas.
O šunys buvo patyrę...

- Ateik čia.
Mergaitė vos nesuriko- toks staigus buvo nepažįstamojo pasirodymas. Rodės, jis visą laiką stovėjo šalia ir ji tik dabar jį pamatė!
Nepažįstamasis tiesė jai ranką. Jis stovėjo nejudėdamas. Atrodė visai nepanašus į žmogų. Na, gal tik iš pirmo žvilgsnio...
Tiesa, jis turėjo dvi kojas ir dvi rankas, bet tuo panašumai ir baigėsi. Jis buvo neįtikėtinai aukštas- gal pusantro karto didesnis už normalų žmogų. Veidas pailgas, akys didelės ir juodos - greičiau gyvulio nei žmogaus. Plaukų ant galvos jis visai neturėjo, kaip ir ausų. Nepaisant nežmogiškų bruožų, jis spinduliavo kažkokį sunkiai suvokiamą draugiškumą.
Šunims sulojus jau visai čia pat, mergaitė skubiai išlindo iš po eglės ir priropojo prie keistojo padaro. Šis pagavo jos ranką ir pakėlė, kad galėtų patogiai paimti į glėbį.
Ir sustingo.
Mergaitė įsikniaubė veidu į šiltus keistojo padaro apdarus, kad nematytų atšokuojančių šunų. Norėjo surikti, kad bėgtų, bet pati žinojo - per vėlu kur nors bėgti. Nors kas žino, kokiu greičiu bėgioja šis ją laikantis sutvėrimas?...
Šunys įšoko į neprisnigtą plotą ir džiugiai sustaugė - užuodė vietą, kur vilkė pakeitė pavidalą. Bet greitai jie ėmė neramiai vauksėti ir sukinėtis ratais aplink eglę. Nebebuvo pėdsakų, vedančių iš šios vietos link dingusio grobio. Grobio irgi nesimatė... keista...
- Bene pametė?! - atsklido pridususio medžiotojo šūksnis.
- Negali būti! - atsiliepė kitas balsas. - Tas vaikas ir taip buvo pavargęs. Niekur toli jis negalėjo dingti.
- Kaplius su Ilčiumi dar uodžia kažką...
Medžiotojai išbrido iš pusnių ir sutrikę apsidairė. Tiktai jų žvilgsniai pro keistąjį padarą su mergaite ant rankų praslydo kaip pro tuščią vietą. Vienas apėjo aikštelę, ieškodamas pusnyje vietos, kur vilkė galėjo iššokti iš aikštelės. Priėjęs sustingusį ilgšį, jis susiraukė, tarsi pajutęs kažką, stovintį skersai kelio, bet tuoj pat žengė į šoną ir baigė apžiūrą.
- Nieko?
- Kad mane kur plynios... Prakeikta pūga tikriausiai pėdsakus paslėpė.
- Ką čia nušneki?... Šitoje pusėje yra, o anoje - paslėpė? Kapliau! Ieškot!
Šuo stūgtelėjo, suvizgino uodegą ir vėl apsuko ratą. Tada gailiai cyptelėjo.
- Velniava kažkokia... - vienas medžiotojas išsitraukė gertuvę ir trūktelėjo gurkšnelį. - Dar tokių stebuklų nepasitaikė... Kad vilkolakis vidury  aikštelės išgaruotų...
- Niekur ji nepradings. Artimiausiame kaime pagaus ir sušers šunims. Eime  namo...

Pirmasis treptelėjo koja, tikrindamas, ar po sniego pluta nėra kokio požeminio urvo. Nusivylęs nusispjovė.
Mergaitė pasuko galvą į medžiotojus ir, netikėdama savo akimis, žiūrėjo kaip jie spokso kiaurai ją į miško gūdumą. Tada jie nuėjo atgal, pasišaukę savo šunis.

- Kuo tu vardu? - ramiai paklausė padaras, kai nepatenkinti balsai išnyko pūgos gaudime.
- Vega...
- Taip, Vega... - linktelėjo ilgšis, tarsi patvirtindamas. - Aš laukiau tavęs.
Mažoji vilkolakė nustebo, bet nieko nepasakė. Ji buvo per daug pavargusi. O šiltas padaro glėbys taip migdė... Ir kai jis pradėjo ją nešti nežinoma kryptimi, ji užmigo, lengvai sūpuojama ant rankų.


Pabudo nuo keisto traškesio.
Degė ugnis, liepsnos metė ryškius atšvaitus ant olos lubų. Vega užuodė gerai pažįstamą kvapą- vilkolakių kailių kvapą. Ir žmonių drabužių prakaitą tuo pačiu...
Ji pasuko galvą ir apsidairė. Šalia nieko nebuvo. Tik kažkokių kailių krūva ir laužavietė... Ji pasikėlė nuo savo guolio ant alkūnių ir tuoj pat suprato, kad vis dėl to šalia yra kai kas... Ilgšis sėdėjo ant akmens ir žiūrėjo į ugnį. Tikriausiai tai buvo viena jo keistenybių- pastebėti jį tik iš antro karto. Vega pastebėjo, kad žiūrint į jį neįdėmiai, padaras tarsi pasidaro permatomas, o po kiek laiko ir visai išnyksta... Vaiduoklis? Jei ir taip, tada jis labai jau materialus, jei sugebėjo ją atnešti į šią vietą. Be to, jo apsiaustas dabar gulėjo šalia jo ir ji aiškiai matė nuogas jo rankas, išmargintas apvaliais randais. Tie randai atrodė labai jau keistai- tarsi jis pats juos būtų užsiauginęs. Matyt, turėjo kažkokią tik tam padarui suprantamą reikšmę...
- Dar miega? - išgirdo ji vyrišką balsą ir ilgšis pasuko galvą, žiūrėdamas kažkur už akmens. Netrukus priėjo žmogus ir smalsiai nužvelgė mergaitę.
Bet kuris kitas jį būtų palaikęs paprasčiausiu vyruku, bet mergaitė aiškiai užuodė- jis buvo vilkolakis. Kaip ir visi kiti, slampinėjantys kažkur šioje oloje. Vilkolakių čia buvo nemažai. Ir tik vienintelis ilgšis čia buvo ne tos „veislės“...
- Išalkusi? - vyras atsitūpė prie ugnies ir ištraukė iš nišos sienoje nedidelį dubenį. Kvepėjo mėsa. Vega skubiai linktelėjo.
- Kuo tu vardu? - paklausė pašnekovas, tiesdamas jai maistą.
- Vega... Nejaugi jis jums nepasakė?
- Jis? - vyras parodė į padarą ir nusijuokė. - Jis nebylys. Lankosi pas mus nuo neatmenamų laikų, bet dar nė karto negirdėjau, kad būtų nors žodį ištaręs.
- Su manimi tai kalbėjo... - čeptelėjo mergaitė, godžiai kramtydama per abu žandus.
- Tikrai? - nustebo vyras. - Ir ką sakė?
- Paklausė vardo... Ir pasakė, kad laukė manęs.
- Įdomu... - vilkolakis pasikasė pakaušį. - Gaila, jis mūsų draugas, antraip tikrai ištardyčiau, kas per vienas ir ko jam čia reikia.
- Aš esu kūlis.
Vega nenustojo kramčiusi, o vyras išvertė akis, išgirdęs padaro balsą.
- Ar tu ką tik kalbėjai?!
- Sakau, kad esu kūlis. - pakartojo padaras. - Taip mes save vadiname.
- Po šimts... Pija! Kviesk Teodorą ir bėk pati čionai! - suriko vilkolakis į olos gilumą. - mūsų draugužis ką tik prabilo!
Netrukus atskubėjo mergina ir senis. Senis, kaip ir priklauso seniems vilkolakiams, atrodė tikras raumenų kalnas. Galėjai jam drąsiai duoti devyniasdešimt metų, ką Vega mintyse ir padarė. O mergina buvo maždaug dvylikametė, tik atrodė gerokai paliegusi. Tikriausiai sirgo.
- Ar tu čia apie vaiduoklį? - smalsiai pasidomėjo senis, nužvelgdamas kūlį.
- Jis ką tik pasakė, kad yra kūlis- taip vadinasi jo rūšis...
- O dar?
Vyras skėstelėjo rankomis ir smalsiai įsistebeilijo į ilgšį.
- Tai gal pagaliau savo vardą pasakysi? - paklausė Pija.
- Mane vadina  Haibu.
- Oho! - pliaukštelėjo  delnais Pija. - Tikrai kalba...
- Dvi keistenybės per vieną dieną. - palingavo galvą Teodoras. - Iš pradžių vilkolakė mergaitė, paskui vaiduoklis savo vardą pasakė...
Jis pasižiūrėjo į Vegą ir maloniai nusišypsojo.
- Ar nieko nenori paklausti?
Mergaitė nurijo paskutinį kąsnį ir linktelėjo.
- Kur aš esu?


Ašarų krioklys savo vandenis surinkdavo nuo uolų, pasipuošusių sniego kepurėmis. Kadaise tai buvo visai ramus krioklys, nedidukas. Bet va virptelėjo žemė, ugnikalnis pasispjaudė lava - ir išgraužė takus iki tolimesnių uolų. Vandens srautas padidėjo ir įnirtingiau ėmė doroti uolas aplink kritimo vietą. Taip išgraužė kanalus ir urvus, o pats pasislinko į gilią daubą, kur ramiai sau riaumoja iki šiol. Tiesa, žiemą jis ne taip triukšmauja - tik kai pūgos nurimsta ir saulė kiek pašildo.
Labai seniai į urvus užklydo prieglobsčio beieškantys vilkolakiai. Užvaikyti aršių medžiotojų, atstumti žmonių, jie apsigyveno prie Ašarų krioklio. Ši vieta žmonėms buvo sunkiai prieinama, tačiau vilkolakiams geri takai nereikalingi. Labai retai čionai užklysdavo ir smalsuoliai, suvilioti krioklio gaudesio. Tikriausiai lobių beieškantys. Tokie atgal negrįždavo. Juos maloniai palydėdavo iki vandens, o tada parodydavo, kaip iš tikrųjų paukščiai plasnoja. Visus šimtą trisdešimt metrų žemyn, į negailestingus sūkurius. Turbūt nereikia aiškinti, kad nė vienas iš jų neišskrisdavo...
Urvų čia buvo daugiau nei reikia, bet pakankamai stambūs, tinkami žmogaus ūgio padarams, tebuvo keturi. O smulkių „kamaraičių“- nesuskaičiuojama daugybė. Vienoje iš tokių ir buvo susirinkę Teodoras, Pija, Haibas, Vega ir ketvirtas vilkolakis, kurio vardo dar neišgirdote.

- O mano mama ir tėtis? - paklausė Vega. Ji žiūrėjo į Haibą, bet kūlis tik papurtė galvą ir atsistojo, siekdamas savo apsiausto.
- Vėl išeini? - pasidomėjo senis, bet tokiu balsu, tarsi vėl nesitikėtų atsakymo.
- Grįšiu, kai ateis pavasaris. - atsiliepė Haibas. - Saugokite mergaitę. Ji ypatinga. Kai užaugs, ji atliks didį žygdarbį...
Jis dar sykį pažvelgė į Vegą ir išnyko. Nesigirdėjo net žingsnių garso.
- Per vieną dieną tiek prikalbėti... - pakraipė galvą bevardis. - Senis turbūt visai nukaršo...
- O kiek jam metų? - smalsiai paklausė Vega.
- Kas jį žino? - atsiduso Teodoras. Jis pakurstė ugnį ir spjovė į liepsną. - Bet ir mįslę užminė... Mergaitė didvyrė...
Visi smalsiai žiūrėjo į Vegą ir mažylei pasidarė nejauku.


Dienos lėkė kartu su Ašarų krioklio vandenimis- greitai ir nesustabdomai, pranykdamos laiko verpetuose ir palikdamos tik prisiminimus.
Mergaitė greitai apsiprato tarp vilkolakių ir netrukus jau laikė juos savo šeima. Apie jos tėvus niekas nieko negirdėjo. Jie tikriausiai papuolė į medžiotojų letenas per tą pačią medžioklę...
Be suaugusių olose augo  dar šešiolika mažylių, taigi, Vega negalėjo skųstis draugų stygiumi.
Ją  nustebino vienas dalykas – suaugusieji virsdavo vilkolakiais ne tik per pilnatis, bet kada tik panorėję. Ir jie neprarasdavo nuovokos - Vega ne kartą girdėjo, kaip vilkai kalbasi pusiau urzgiančiu balsu. Tokios savitvardos paslaptis greitai išaiškėjo, kai ji su kitais vaikais pradėjo mokytis pas senį Teodorą.

- Kas yra vilkas? - pliaukštelėjo delnais senis. - Tik žvėris, valdomas primityvių instinktų, ar ne? O mes esame ne tik vilkai, mes dar ir žmonės. Netgi tada, kai virstame vilkais...
Seniau šitose olose gyveno tik kvaili vilkolakiai, nevaldę savo galios. Virsta žvėrimis, smegenėlės iškrenta ir jie bėga kur akys mato, kur grobį uodžia...
Vaikai nusijuokė iš senio pokšto. Teodoras niekada pamokų metu nepraleisdavo progos papokštauti.
- Dėl tokių kvailų vilkolakių mes ir esame čia. - tęsė senis. - Nužudydavo žmones, pjaudavo avis. Ir ne po vieną, o bandomis... Na kaip gi vargšas vilkas sutalpins į savo pilvą tiek avių? Ir dar piemenį... Tai ir sakau- kvailas jis padaras...
O prieš šimtą metų atkeliavo pas mus toks vienas iš tolimųjų rytų. Irgi buvo vilkolakis, bet šitas, skirtingai nei kiti, savo galias naudojo savo žmogiškos valios pagalba. Jo vardas buvo Skambantys Ašmenys. Jis buvo vienuolis...
Skambantys Ašmenys suprato mūsų bėdas ir išmokino mus savo paslapčių. Nuo tos dienos daugiau nei vienas vilkolakis nevirsdavo žvėrimi ne savo valia. Ir nelakstydavo kaip beprotis pjauti avių ir piemenų...
Teodoras pasižiūrėjo į praviras vaikų burnas ir pliaukštelėjo delnais.
- O dabar aš jus mokinsiu to, ko mane kadaise išmokino Skambantys Ašmenys. Kad būtumėte sveiki ir protingi vilkolakiai.
Tada didžioji ola prisipildydavo tylos- vaikai tyliai medituodavo, o Teodoras arba snausdavo, arba mieguistomis akimis spoksodavo į jaunąją kartą ir žiūrėdavo, ar kuris vienas nepradeda knapsėti... Jei kuris ir užmigdavo (bemedituojant visko nutinka), senis krepštelėdavo nagu per ausį, vaikis krūptelėdavo, atsargiai apsidairydavo ir bandydavo pradėti meditaciją iš naujo. Vegai šis užsiėmimas atrodė truputį juokingas. Iš pradžių ji niekaip negalėdavo susikaupti - tik pradeda, o jau ir prunkščia... Bet netrukus ji visai ramiai pakartodavo mintyse reikiamus tekstus, kartais netgi po tris- keturis kartus. Ir negalėdavo atsistebėti, kaip kitiems iš pirmo karto nepavyksta- taigi šitaip lengva!

Prasidėjus pavasariui,  Teodoras pradėjo juos mokinti virsti vilkais vidury dienos. Artėjo medžioklės metas, reikėjo apsirūpinti maistu. Ir tam reikėjo kuo daugiau sąmoningų vilkolakių. Pametęs protą vilkolakis grobio namo neneša – jis tik išdrasko kūną po nemažą teritoriją ir lekia draskyti kito.  Taigi, iš tokio jokios naudos...
Po dar vieno mėnesio visi vaikai jau  įvaldė laisvanorišką virtimą. Tiesa, kai kuriems iš pradžių buvo truputį sunku „susidraugauti“ su savo žvėries instinktais, bet visa laimė, kad sužvėrėjęs vilkolakis savų nepuola. Taigi, nebuvo ir aukų...
Vaikų grupėje išsiskyrė keli talentai ir vienas lyderis. Vega... ji buvo ramiausia ir draugiškiausia,  lengviausiai valdė savo instinktus iš visų. Jos didžiausias pomėgis buvo pavirtus vilke įlysti  į siaurą praėjimą olose ir ten susirangius pamiegoti posmelį - kitą...
Tanas... Šis jaunas vaikinukas buvo grupės nenuorama. Jis toliausiai šokinėjo, pažinojo kiekvieną plyšį olų labirintuose ir dar lengviausiai kalbėjo, kai būdavo virtęs vilkiūkščiu. Iš jo balso nebūdavo įmanoma nustatyti, vilkas jis dabar, ar žmogus. Medžiotojai jau buvo nusprendę, kad jis labai tiks medžioklės metu koordinuoti atskiras vilkų grupes.
Reigas iš jaunimo išsiskyrė savo jėga. Jį ir pripažino lyderiu tarp mažųjų, juolab kad ir susišnekėti su juo nebuvo taip paprasta. Vaikinas lengvai supykdavo ir lengvai prarasdavo sveiką nuovoką, kai būdavo vilkas. Su juo niekas nenorėjo nei aiškintis nei pyktis, todėl Reigo žodis dažniausiai likdavo paskutinis. Kad ir koks kvailas bebūtų...

Kai grupelė galutinai susidraugavo su savo instinktais, atėjo laikas traukti į medžioklę... Tai turėjo būti pati pirmoji Vegos medžioklė.