Ryte pažadinkit (Vietoj testamento)

Taškuoju girto vėjo žingsniais baltą drobę,
nubėgdamas akėčiom šiurpulio per nugarą.
Paletėj padūmavusioj, spalvom pagrobę,
mane miražai taurėje per pus vėl nugeria.

Geriu ir aš pro šnerves karčią amžių rimtį.
Ant vėjo sėdžiu. Kalendoriaus lapo suodino
atkandu. Prietemoj bandau raukšles ištrinti.
Lašu dėmių viršūnėmis ir dangų juodinu.

Įstringa spindulys virš šilto lovos gurbo.
Nuslysta lango perimetras, lūžiais ritasi.
Užspringdamas, maldas, nutrintas žodžiais, burbu.
Šešėliai liepsną sutepa, asloj nukritusią.

Vokai prispaudžia dūmų angelus, klapatę
ratelio seno. Gal atsukti jį man atgalią?
Atsukt metus, gal šimtmečius, kurių nematė
srovė, tekėjus horizontu? O gal pagalį

ikišt, - lai sutrupa? Smingu į malkų stirtas
žvilgsniu... Ir vakaro suglamžytam papiruse
skaičiuoju žvakės ašaras, delnuos išvirtas,
rašau: „Mane pažadinkit ryte iš mirusių! “