Su švente, mielosios!

Kai tu svajoji būt didi,
ne didvyriu, o didmotere pavadinta,
velkiesi švarką, kelnes ir ambicijas,
svajoji apie laisvę ir lygybę -
kaip tu sutilpsi namuose prie židinio,
kukli motute, paslaugi tarnaite?

Kai tu vairuoji ir kariauji,
apleidusi jaukumą buduarų
ir šlamesį orių šilkinių suknių,
nebetikinti pasaka skaisčių princesių -
kaip tu pakelsi baugštų jojo žvilgsnį,
garbės plėšike, sese konkurente?

Kai tu bjauriesi podiumų skeletais,
vienatvės metelius skaičiuoji kantriai,
kai darbui - taip, o neturi jėgų mylėti
ir laimei feminizmo nepakanka -
kaip tu vėl gerbsi tą, kurio ydas
taip gudriai atskleidei, demaskavai?

Kai tu žinai - nebeatsuksi laiko,
maža, trapi nebeišdrįsi būti -
jis droviai patarnaus - aukštesnis ir stiprus -
bus gera, gal tik nesmagu kažko truputį.