Kaip visada

Liudas susijaudinęs pastūmė duris. Šios neatsidarė, ir Liudas jau turbūt tūkstantąjį kartą perskaitė tiesiai jo akių lygyje ant durų priklijuoto lipduko užrašą: „Traukti“. Kitur jį toks nevėkšliškumas suerzintų, bet čia... Čia visai kas kita. Čia tai jau tapo savotišku kasdieniu ritualu: ateiti, stumtelėti, perskaityti, patraukti, tada jau įeiti vidun. Ir iškart išgirsti – „Sveikas, seni, tau kaip visada? “.

„Tau kaip visada? “ – o, kaip jam patiko šie žodžiai! Visą gyvenimą, tais retais atvejais, kai išdrįsdavo užeiti į kokią kavinę, Liudas pavydžiai žiūrėdavo į savimi pasitikinčius nuolatinius lankytojus, kuriems dar nespėjus įeiti, ant baro jau būdavo padėtas jų „kaip visada“. Alus, kava su pienu ir pustrečio gabaliuko cukraus, specialus kokteilis, ar, vienu keistu atveju, raugintų kopūstų sunka. Jie jautėsi kaip namie, tuo tarpu Liudui savo arbatos puodelį pavykdavo užsisakyti tik iš trečio karto – jo tiesiog nepastebėdavo. Jis svajojo kada nors irgi taip nerūpestingai įžengti į barą ir rasti jau laukiantį gėrimą. Ir ne šiaip iki begalybės banalų bokalą alaus – ne, jis susigalvotų ką nors tikrai išskirtinio, kad visiems tik žvilgtelėjus būtų aišku – čia Liudui, jau tuoj ateis, visada pasirodo tokiu metu, senas geras Liudas, neblogas vyrukas, visada geria tik šitai... O gal net (nuo šitos minties tiesiog užgniauždavo kvapą) jis turėtų ten savo asmeninę stiklinę – ne, bokalą, - ne, taurę, taip, būtent taurę, su gražiai išgraviruotu jo vardu!

Liudas priėjo prie baro ir pasiėmė ten jau stovinčią taurę. Tekila, vynuogių sultys ir kažkoks mėlynas likeris – kaip tik taip, kaip jis mėgsta. Lėtai perbraukė pirštu per stiklo nelygumus, per savo vardą, - dar vienas kasdienis ritualas, leidžiantis galutinai atsipalaiduoti ir pasijusti saugioje, savoje vietoje. Nykščio pagalvėlė maloniai slinko įrantomis, staiga smigtelėjo aštrus kampelis, raidė „s“, meistras jos iki galo nenugludino, bet Liudui tai patiko.
Atsisuko į savo draugus, sėdinčius prie staliukų. Visi čia, šįvakar visi, labai gerai, nes Liudas turi naujienų ir labai norėtų su kuo nors jomis pasidalinti. Bet pirmiausia – pasisveikinti, paspausti rankas vyrams, damoms nedrąsiai linktelėti. Cha, Tomas ir vėl tik pamojavo, tas vyrukas nuolat kalba telefonu, kas vakarą, lyg jam mobilusis prie ausies priaugęs būtų.  Bet yra ir kitų, su kuriais galima paplepėti apie šį bei tą, o šiandien Liudas turi ką papasakoti, o taip!

Institute, savo laboratorijoje, Liudas dažniausiai būdavo vienas. Kolegos, beje, taip pat; kiekvienas gilinosi į savo sritį ir nesidomėjo bendradarbių pasiekimais, nebent tai buvo svarbu jų tyrimams. Tačiau daugelis grįždavo namo pas šeimas ir galėdavo ten pasakoti, ką šiandien nuveikė. Liudas desperatiškai troško kam nors išsakyti savo susižavėjimą tuo, ką darė; jam atrodė, kad  tie mikroskopiniai padarėliai gyvena savarankišką gyvenimą, lyg mažyčiai žmogeliai, mąstantys ir jaučiantys. Vienintelis, kuris jo klausydavosi, buvo senas instituto sargas, sėdintis būdelėje prie durų. Tiesa, iš tikrųjų jam nebuvo jokio reikalo čia sėdėti, viskas juk jau seniai automatizuota, galų gale – nuo ko saugoti? Pasaulyje - taika ir ramybė, o ir ko gali prireikti tokiame institute, kaip jų? Beveik niekas šiais laikais nesaugoma, Liudas kas vakarą eidavo namo pro didžiausią megapolio vandentiekio stotį ir sykį sugalvojo žvilgtelėti į pagrindinį rezervuarą. Niekas jo nesustabdė, nepaklausė, ką ten veikia, tiesą sakant, jis iš viso nesutiko nė gyvos dvasios. Taigi, tas seneliukas sėdėjo prie durų tik todėl, kad penkiasdešimt metų išdirbo šiame institute ūkvedžiu, o išėjęs į pensiją neturėjo ką veikti. Jam Liudas pasakodavo, kokius fantastiškus rezultatus pavyko pasiekti tądien, pasakodavo netgi tai, ko šiaip jau nereikėtų niekam sakyti: pavyzdžiui, apie patobulintas septinio maro porūšio bakterijas (žinoma, tyrimai tik mokslo labui, reikia iš anksto numatyti visas galimas mutacijas). Kurį laiką Liudas buvo visai patenkintas savo pašnekovu, nors tas tik linguodavo galvą, seniokiškai krenkšėdavo ir retkarčiais pratardavo „taip, taip“. Tačiau vieną dieną pastebėjo ant senuko stalo gulintį aparačiuką, kurį anas paprastai prisitaisydavo prie ausies, ir baisiai nusivylęs nusliūkino namo. Neatsisveikinęs – kokia prasmė?

Kiti nuolatiniai baro lankytojai mielai jo klausydavosi, net ir patys pareikšdavo vertų dėmesio pastabų. Tai Liudą stebino; net keista, bet daugelį šių žmonių jis anksčiau sutikdavo gatvėje. Kai kurie neatrodė labai protingi, bent jau Stasys, jis mėgo rengtis ryškių spalvų rūbais, būtinai su inicialu ant krūtinės. Tačiau su juo galėjai diskutuoti kaip su kvalifikuotu bakteriologu. Kompanija juokaudavo, kad nuo to laiko, kai čia pradėjo lankytis Liudas, visi tapo bakterijų ir kitokių mikroorganizmų specialistais. Jis nuoširdžiai juokėsi kartu su visais, bet slapta didžiavosi – malonu išmokyti draugus kažko naujo.

Prieš pusmetį Liudas nutarė, kad jo tyrimams pabaigti tetrūksta vieno, galutinio, eksperimento. Jei pasiseks, tai vainikuos viso jo gyvenimo darbą, atneš tarptautinį pripažinimą ir šlovę! Suprakaitavusiom rankom Liudas pasiruošė švirkštą, nusivilko chalatą bei marškinius ir įsmeigė adatą sau į žastą. Po pusvalandžio, jau susitvarkęs rūbus ir darbo stalą, nunešė į sekretoriatą prašymą leisti išeiti atostogų – pirmą per dvidešimt metų.
Mėnesį Liudas neišėjo iš namų, stebėjo save ir baigė rašyti mokslinę ataskaitą. Pirmąją savaitę girdėjo kažkokį triukšmą gatvėse, netgi stipresnį, nei įprastai, tačiau tik pasigarsindavo radiją. Jis mėgo tas stotis, kurios tiesiog grodavo muziką, be jokių plepalų tarp dainų, ir kai netikėtai per vieną jo klausomiausių stočių pradėjo šnekėti kažką apie visuotinę Vilniaus apskrities evakuaciją ir karantiną, Liudas nusprendė visai išjungti radiją ir klausytis tik savo diskų kolekcijos.

Kai kuriuos mėgstamus diskus atnešė čia, dabar vakarais dažniausiai juos ir  grodavo. Tai irgi buvo malonu – Liudas jautėsi ne tik priimtas į nuolatinių lankytojų tarpą, bet net ir šiek tiek aukščiau jų. Jis labai susidraugavo su baro šeimininku, nors tas ir buvo kiek keistokas: pripažino tik geltonos spalvos drabužius, o nosis buvo net raudonesnė už plaukus, kad ir kaip neįmanoma tai atrodytų. Bet Liudui tai netrukdė, svarbu, kad jį sutiko maloniai ir dėmesingai; čia jam nereikėjo tris sykius kartoti užsakymo, tiesą sakant, išvis nereikėjo užsisakinėti, barmenas jau žinojo, kada ką paduoti... Liudas vis džiaugėsi, kad per tikrai laimingą atsitiktinumą pataikė būtent į šį barą. Kai po mėnesio, praleisto namie, pirmąkart išėjo laukan, nutarė išsirinkti kokią kavinę ir ją prisijaukinti. Jis turėjo daug laiko – atostogas gavo ilgas – ir galėjo bent pabandyti. Ieškoti tinkamos nusprendė senajame miesto centre, dabar jau tik viename iš daugelio priemiesčių: visų pirma, pats ten gyveno, antra, šis rajonas buvo jaukesnis, žmogiškesnis ir ne toks permatomas. Mūrinės ar plytinės sienos kažkodėl atrodė saugesnės už plienines konstrukcijas, tačiau visai uždaros erdvės irgi gąsdino. Taip jis ėjo gatvėmis ir ieškojo ko nors, kas neatrodytų grėsminga ir svetima, kol pagaliau akį patraukė viena kavinė dideliais langais, šilta šviesia spalva dažytom sienom ir su begale staliukų. Liudas sustojo prie durų, giliai įkvėpė, pastūmė, durys neatsidarė, tada perskaitė lipduką... Dabar tai jau kasdienybė. Barmenas iškart draugiškai pasisveikino, lyg Liudas būtų jau šimtus kartų čia lankęsis. Paskui susipažino su kitais, atsirasdavo vis naujų, dažniausiai prieš porą dienų matytų gatvėje, kaip vis dėlto keista... Liudas čia jautėsi laimingas.

Liudas prisėdo prie didžiausios kompanijos ir kostelėjo. Draugai atsisuko, nes žinojo, kad prieš kalbėdamas jis visada atsikrenkščia. Rankos drebėjo, Liudas vos ne vos sugraibė kišenėje sulankstytą lapą, išplėštą iš žurnalo.
- Aš... Čia... Atsimenat mano tyrimus... Aš tada išsiunčiau ataskaitą...
Visi vienbalsiai patvirtino, kad tikrai atsimena.
- Va... Iš naujausio „Mokslo ir gyvenimo“ numerio...
Liudas, droviai šypsodamasis, ištiesino lapą ir padėjo ant stalo. Visi palinko prie jo; straipsnio antraštė skelbė: „Nobelio premijai pristatytas dar vienas lietuvis“. Apačioje, mažesnėmis raidėmis, - „Galutinai patvirtinta Liudo Pastėno vakcina, veiksminga prieš visus maro porūšius“.
Kurį laiką buvo tylu. Staiga visa  kompanija pratrūko šaukti, sveikinti, Stasys net gana skaudžiai trinktelėjo per petį, į ausį baubdamas „Šaunuolis, mokslinčiau! Kietai! “. Liudas sėdėjo apkvaitęs ir išraudęs, galva net sukosi nuo tiek dėmesio, lūpos pačios šiepėsi... Pagaliau triukšmas aprimo, ir kažkas, iškėlęs bokalą, paskelbė tostą – „Už genijų! “. Visi baro lankytojai choru atitarė „Už genijų! “ ir paeiliui dzingtelėjo į Liudo rankoje tirtančią taurę.

Po poros valandų ir dar penkiolikos tostų Liudas pajuto, kad jau laikas eiti namo ir gerai pailsėti nuo viso šito jaudulio. Atsisveikinęs nuėjo prie baro, užsuko už jo išsiplauti savo taurės – visada plaudavo ją pats, dar vienas įrodymas, koks savas jis čia buvo. Šeimininkas paprašė palikti straipsnį čia, įsirėmins ir pakabins ant sienos, girdi, tegul visi žino, kokie žmonės čia lankosi! Šilumos banga vėl užplūdo Liudą; jis padėjo lapą ant baro krašto, kampelį prispaudęs savo taure.

Vėjo gūsis įsisuko pro duris. Iš po aprašinėto vienkartinio puodelio ištrūko prikraigaliotas popieriaus lapas ir nusklendė ant grindų; kartoninė figūra nuslydo nuo kėdės. Grotuvas trakštelėjo pasibaigus diskui ir vėl peršoko prie pirmos dainos.

Liudas išėjo į tuščią gatvę ir patraukė namų link. Už keleto žingsnių atsisuko į kavinę, nužvelgė raudoną tentą virš durų bei auksinius iškabos lankus; tada atsiduso ir lėtai nuėjo tolyn. Čia jis visada laukiamas, čia jis ateis ir rytoj.
Kaip visada.