Skaitau ir niekaip neišeina išsirinkti mėgstamiausio:). Skaičiau vakar, skaitau šiandien ir vis daugiau suprantu, matau kitaip...juk taip galima ir iki begalybės:)
Šiandien antras labai žavi:). Ak, dešimtą irgi būtina paminėti:)
Tikrai, kaip žemuoges ant smilgos... Prihaikėjai čia sočiai. Pas mus irgi raistų yra. Ko nuosavo nepaminėjai? Tik niekada nerašyk 13, penktadienį ir per pilnatį.
Mielas Fariziejau: ačiukas už tavo nuomonę, bet tai haiku poezija, kurią ne visi gali pajusti ir suprasti jos žavesį. Tai tarsi užfiksuotas kadras, kur gali pagauti visatos amžinybės ir harmonijos momentą, įprasmintą trieilyje.
Ne be reikalo parašiau straipsnį apie haiku, kad ir tau, Fariziejau, būtų prieinamos šios eilės.
Per meilės gamtai inspiraciją teka šios eilės į skaitytoją ir dalina meilę. Ta akimirka tarp kūrėjo ir skaitytojo turi ir daugiau prasmių.
Vilija, tu vel mane stebini savo poetiniu produktyvumu, taciau eiles, kad ir kaip nenaturaliai kvepetu senoviskumu, nieko neatspindi, vietomis net negrazu, bet kadangi tai Tavo, Vilija, gerbiu ir myliu
Patiko, kaip haiku forma - ypatingai 8 (akimirksniu atveria dualizmo šydą ir gamta). Matau, kad naudoji tarmiškus žodžius, bet kas tas šutas, taip ir nesupratau, o zylys, turbūt tas pats gylys? Čiapkelių rašosi Čepkelių.